Spalį „Solo teatras“ surengė gastroles Tokijuje – Akasakos bendruomenės salėje japonų publikai parodė aktorės Birutės Mar monospektaklius „Ledo vaikai“ ir „Buda palėpėje“, tyrinėjančius skaudžius lietuvių ir japonų išgyvenimus XX amžiaus istorijos verpetuose. Spektakliai pristatyti kaip Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Išgyventi Sibirą: lietuvių tremčių istorijos“, neseniai atidarytos Japonijos valstybiniame Kareivių, Sibiro tremtinių ir pokario reemigrantų atminimo muziejuje, lydimieji renginiai.
Pjesė „Ledo vaikai“ sukurta Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir Eglės Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro“ pagrindu, taip pat paremta aktorės abiejų tėvų, kurių vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte prie Laptevų jūros, autentiškais pasakojimais, tremtinių eilėraščių motyvais. Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių, aktorės šeimos archyvo bei tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniai. Sukrečiantis pasakojimas apie tremtį pateikiamas mažos mergaitės akimis, prieš kurias pasaulis veriasi dar nepažeistas, nepažįstantis mirties, prievartos ir praradimų skausmo.
Spektaklis „Buda palėpėje“ pagal japonų kilmės amerikiečių rašytojos Julie Otsuka romaną pasakoja XX a. pirmos pusės japonų emigrantų į Ameriką istoriją, seka „fotografijų nuotakų“, išsirinkusių jaunikius iš nuotraukų ir keliavusių per vandenyną ieškoti geresnio gyvenimo, pėdomis. Pasak aktorės, šis spektaklis – tai galimybė scenoje prabilti daugybės moterų balsu ir širdimi – kalbėti ne vien apie japonų likimus, bet ir apie lietuvių, žydų bei visų kitų tautų, patyrusių pažeminimą, prievartą, neteisybę, nepelnytą skausmą.
Dvi dienas paeiliui suvaidinti spektakliai sujaudino japonų žiūrovus, iškėlė klausimų apie dabarties ir praeities ryšį, ragino susimąstyti apie atsikartojančią istoriją šiandieniniame pasaulyje ir atsakomybę už tai.
Aukštai įvertinti aktorės Birutės Mar meistriškumas ir kūrybiniai „Solo teatro“ sprendimai, vertėjos Haruka Seto parengtas pjesių vertimas į japonų kalbą.
Kultūros antropologas prof. Kenji Arai straipsnyje „Apie Akasakoje matyto lietuvių aktorės monospektaklių epochiškumą“, publikuotame platformoje note.com, be rašo: „Tai, kad žiūrovai jaučia, jog tai, kas vyksta scenoje, yra tikrovė, nors yra taip toli nuo jos, atrodo, turi kažką bendro su Noh ir Kyogen teatru. Dažnu atveju tokiu būdu galima tikroviškiau atvaizduoti vidinio pasaulio tikrovę.“
Gastroles organizavo „Solo teatras“ ir Lietuvos ambasada Japonijoje su japonų partneriais – Minato tarptautinių ryšių asociacija ir teatro trupe „Dora“, parėmė Lietuvos kultūros taryba.
Gabija Čepulionytė, LR kultūros atašė Japonijoje
Poetiniai tekstai, aktualizuojantys karo draskomos šalies kasdienybę ir ribines egzistencines gyventojų patirtis, kaitaliojosi su ukrainiečių liaudies dainomis, romansais. Birbynė ir kanklės audė lietuviškos tautinės muzikos gijas. Nors renginyje dėl publikos dėmesio konkuravo dvi didžiosios mūzos – Poezija ir Muzika, vis dėlto pagrindinius laurus pelnė tai, kam menas padėjo atsiskleisti visa jėga, – žmonių bendrystė, atjauta ir parama artimui. Poetinis žodis atskleidė emocijų kaleidoskopą, o muzika suteikė jam šviesos ir amžinųjų vertybių atsvarą. Po renginio žmonės skirstėsi pasikeitę – šiek tiek jautresni artimo skausmui, šiek tiek susimąstę, šiek tiek emociškai sukrėsti, šiek tiek labiau vertinantys savo turimą taiką ir laisvę.
