Kategorija: naujienos

      Solo teatras pristato Ukrainai paremti skirtą kūrybos jungčių projektą – literatūros ir muzikos vakarą „LIEPSNOS GELTONOS IR MĖLYNOS“. Idėjos/scenarijaus autorė ir režisierė – Birutė Mar, renginyje dalyvauja Lietuvos ir Ukrainos menininkai: poetas Vainius Bakas, aktorė Birutė Mar, birbynininkas Egidijus Ališauskas, kanklininkė Aistė Bružaitė, folkloro atlikėja Halyna Pšeničkina (Ukraina), solistė Ksenija Bakhritdinova (Ukraina).

      Pasak režisierės, renginio idėja kilo pavasarį, kuomet nelauktai prasidėjusio žiauraus karo Ukrainoje realybė sukrėtė ir nustelbė buvusius kūrybinius sumanymus – kilo vidinė būtinybė prisidėti, paremti, liudyti tiesą: „Kaip dauguma, kas rytą vos pabudusi sekiau protu nesuvokiamo karo naujienas, skaičiau širdį veriančias ukrainiečių poetų eiles bei tenykščių žmonių liudijimus, atradau ir lietuvių poeto Vainiaus Bako poeziją – kiekvienai karo dienai nuo pirmos jo dienos ligi šiandien poetas kasdien skiria po eilėraštį, publikuodamas savo socialinių tinklų Facebook paskyroje. Kurti šį projektą įkvėpė ir susitikimai su pavasarį į Lietuvą atvykusiomis menininkėmis-karo pabėgėlėmis: folkloro atlikėja ir tyrinėtoja Halyna Pšeničkina bei Kijevo operos teatro soliste Ksenija Bakhritdinova. Halyna pati eilę metų dalyvavusi folkloro ekspedicijose Ukrainoje, užrašiusi daugybę unikalių senųjų ukrainietiškų dainų. Pasak jos, daugelio jas dainavusių žmonių jau nebėra šiame pasaulyje, o šiandien nebėra ir daugumos kaimų, kur tie žmonės gyveno – jau sunaikintų karo… O kai išgirdau Ksenijos dieviškai atliekamus ukrainietiškus romansus, pamaniau: būtinai reikia surengti mūsų bendrą vakarą, kur skambėtų jų balsai, ukrainiečių dainos, tenykščių žmonių ir bičiulių liudijimai bei karą jautriai atliepiančios Vainiaus Bako eilės. Joms pritartų ir lietuviškos liaudies muzikos sąskambiai…“

     „Liepsnos geltonos ir mėlynos“ – tai scenoje skaitomas, poezijos kalba išgyvenamas „karo dienoraštis“ (pavadinimui pasirinktas V.Bako eilėraščio įvaizdis „Liepsnos geltonos ir mėlynos“), persipinantis su senųjų ukrainiečių liaudies dainų, romansų bei lietuvių muzikos (birbynės ir kanklių) melodijomis. Scenoje atliekamos autentiškos muzikos gija, liudijanti per amžius neišnykstantį žmogaus tikėjimą geresniu, harmoningu pasauliu – tarsi kontrastas scenoje skaitomai nūdienos „karo poezijai“ , brutaliai realybei. Tai kelionė per emocines karą išgyvenančiųjų patirtis: nuo nevilties, skausmo, pykčio – iki šviesos, vilties, tikėjimo žmogiškumo pergale prieš blogį. Neleidžiant sau ir žiūrovui pamiršti, kad nėra nieko pavojingesnio, nei apsiprasti su blogiu, šiandien niokojančiu kaimyninę Europos šalį.

…

„LIEPSNOS GELTONOS IR MĖLYNOS“ renginiai 2022-2023-siais:

• 2022 m. rugpjūčio 25 d. Utenos A. ir M.Miškinių viešojoje bibliotekoje.   
• 2022 m. rugsėjo 23 d. Molėtų viešojoje bibliotekoje.
• 2022 m. rugsėjo 28 d. Anykščių koplyčioje.
• 2022 m. spalio 4 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė.
• 2023 m. vasario 25 d. Vilniaus knygų mugėje.
• 2023 m. balandžio 24 d. Kauno raj. savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Garliava).
• 2023 m. gegužės 17 d. Rašytojų klube, Vilniuje. Tarptautinio literatūros festivalio „Poezijos pavasaris” programoje.

…

Renginio „LIEPSNOS GELTONOS IR MĖLYNOS” Vilniuje vaizdo įrašą galite peržiūrėti youtube platformoje: https://www.youtube.com/watch?v=XN82FkyyPzE&ab_channel=Soloteatras

Įėjimas į renginius laisvas, bus galimybė (aukų dėžutė) paremti nukentėjusius nuo karo Ukrainoje.

…

ATSILIEPIMAI:

Kauno raj. savivaldybės viešoji biblioteka (fb, 2023.04.25): „Balandžio 24-osios vakarą Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė, režisierė, choreografė, poetė Birutė Mar pristatė jungtinį Lietuvos ir Ukrainos menininkų projektą „Liepsnos geltonos ir mėlynos“.

Poetiniai tekstai, aktualizuojantys karo draskomos šalies kasdienybę ir ribines egzistencines gyventojų patirtis, kaitaliojosi su ukrainiečių liaudies dainomis, romansais. Birbynė ir kanklės audė lietuviškos tautinės muzikos gijas. Nors renginyje dėl publikos dėmesio konkuravo dvi didžiosios mūzos – Poezija ir Muzika, vis dėlto pagrindinius laurus pelnė tai, kam menas padėjo atsiskleisti visa jėga, – žmonių bendrystė, atjauta ir parama artimui. Poetinis žodis atskleidė emocijų kaleidoskopą, o muzika suteikė jam šviesos ir amžinųjų vertybių atsvarą. Po renginio žmonės skirstėsi pasikeitę – šiek tiek jautresni artimo skausmui, šiek tiek susimąstę, šiek tiek emociškai sukrėsti, šiek tiek labiau vertinantys savo turimą taiką ir laisvę.

Nuoširdžiai dėkojame idėjos autorei ir režisierei Birutei Mar, visiems renginio dalyviams ir žiūrovams.”

Projektą finansuoja:

Projekto partneriai:

    2021 m. spalio 8 d. Solo teatro įkūrėja, aktorė ir režisierė Birutė Mar Lietuvos kultūros ministerijoje buvo apdovanota garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – už išskirtinę aktorinio meno raišką, talentą ir kūrybinę drąsą, už meistrystę kuriant monospektaklius bei reikšmingus pasiekimus tarptautiniuose teatro festivaliuose, už įkvepiančią įvairiapusę kūrybinę veiklą. 

Sveikindamas laureatus Birutę Mar, Violetą Podolskaitę, Liną Puodžiukaitę-Lanauskienę, Dalią Adelę Augunas, Zitą Sinkevičienę, Sigitą Šamborskį, kultūros ministras Simonas Kairys pabrėžė: „Tai ženklas, kad esate ne tik girdimi, matomi ir jaučiami – esate vertinami ir mylimi. Tai ženklas, kad nelengvame kelyje yra kas palaiko ir Jūsų nešulį, ir Jūsų tikėjimą. Tegu ir palaikymo, ir šviesos, ir tikėjimo būna kuo daugiau.“

  Simboliška, kad šio garbingo apdovanojimo Birutė Mar sulaukė iškart po naujausio savo spektaklio „Motinos pienas“, sukurto pagal latvių rašytojos Noros Ikstenos to paties pavadinimo romaną, premjeros. Šis spektaklis apie laiką, kurį Birutė Mar ne tik puikiai žino, bet atveria tai, kas mus pavertė tokiais, kokie mes esame šiandien. Jeigu Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Ledo vaikai“, kuris vertinamas kaip vienas geriausių jos kūryboje, tema susijusi su tremtimi, tai naujasis spektaklis – kitas istorinis tarpsnis, mūsų gyvenimo vakardiena. 

Ši kelionė po spektaklių laiką itin glaudžiai susijusi su naujuoju apdovanojimu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Per kelis dešimtmečius susiformavo ne tik Birutės Mar misionieriškas požiūris į savo kaip aktorės-režisierės profesiją, bet ir siekis kuo giliau pažinti ir kaskart naujai reflektuoti monospektaklį kaip reiškinį, teorinę refleksiją pritaikyti kuriant naujus spektaklius. Vos tik baigusi studijas Sankt Peterburgo teatro akademijoje, Birutė Mar išvyko ilgai stažuotei į Japonijos teatro mokyklas. Grįžusi, po pirmųjų sėkmingų režisūrinių žingsnių Lietuvos teatre, ši menininkė nesustojo, neapsiribojo savo pasiekimais – nuolat tobulinosi, ieškojo galimybių dalyvauti įvairiuose Europos seminaruose, stažuotėse, skirtuose aktoriaus profesiniam ugdymui. 

Birutė Mar – gerai žinoma ne tik Lietuvos, bet pasauliniame teatro kontekste. Šiandien ją drąsiai galime vadinti aktore-lydere monodramos srityje, nes Birutė Mar itin dažnai pelno įvairių tarptautinių festivalių pagrindinius apdovanojimus.

  Nors pandemija ir toliau varžo renginių laisvę, tačiau apdovanojimų šventė vyko ypatingai jautriai, meniškai ir šiltai sukurtoje aplinkoje. Kiekvieno pasisakiusio kalboje neliko įtampos, bet skleidėsi išmintis ir mąstymo laisvė.

  Kaip ir priklauso polifoniškajai Birutei Mar, ji pasitelkė savo poetinius įgūdžius ir paskaitė eilėraštį „Autobiografinis“. Nors sukurtas lygiai prieš dvidešimt metų, tačiau jo prasmė neprasilenkia su šios dienos menininkės nuostatomis, išgyvenimais, kasdienybe ir kūrybos paslaptimi.

išmokti visokių triukų –
vilkėti fraką, peruką
mikliai keisti grimą ir kaukes
šaudyti (iš tuščio šautuvo)
laikyti špagą, špygą (kišenėj)
nepamiršti iškalbos meno
ir pačių paprasčiausių dalykų –
kvėpavimo, dikcijos, elegancijos
formos, santykio
(kad paskui vieną dieną suprastum
KAM visa tai, ir ne tik…)
įveikti visas baimes
traumas, ligas – didybės
maniją, depresiją, nerimą
slogą, laikiną meilę
dar būtinai – saikingai gerti ir valgyti
lavinti ne tik kūną –
atmintį, klausą, skonį
vieną po kito skaityti
Nietzschę, Freudą, Platoną, klasikus
(„dviračiai – seniai išrasti“ –
bet ne visi dar keliai…)
išmokti alsuoti giliai
kad užmigtum
nepamiršti jogos, tylos, meditacijų
garsų terapijos, šokių
išmokti visokių –
menuetų, valsų, duetų,
piruetų, tango, baleto
striptizo ir net
išmokti stovėti tamsoje
būti paskutiniu
išmokti laukti
(kol pagaliau nusišypsos laimė – vieną dieną
visų akivaizdoje pakilti spindulio balto švieson
ir, viską užmiršus, pereiti lyną ploniausią,
užmerktomis akimis, lengvai tarsi koptum
žvaigždynais, likimo styga, staiga
supratus KAM visa tai,
ir ne tik…)
ir kas benutiks –
virtuoziškai išsisukti
koketiškai šypsotis
elegantiškai lenktis
mįslingai tylėti
fotogeniškai atrodyti, tačiau
filosofiškai žvelgti į viską
(staiga supratus KAM visa tai, staiga
suklusus, kaip verčiasi, virpa,
kūlvirsčiais skrieja maža
akrobatė – širdis…)

Parengė Daiva Šabasevičienė  (www.teatras.lt)

Nuotrauka: Visi laureatai su Kultūros ministru. Liudo Masio nuotr.

2021 m. rugsėjo 28, 29 d. Vilniuje, Meno forte įvyko Solo teatro spektaklio „MOTINOS PIENAS“ premjera, sukurto pagal vienos žinomiausių šiuolaikinių latvių rašytojų Noros Ikstenos romaną. Inscenizacijos autorė ir režisierė – Birutė Mar, muziką kūrė ir parinko – Antanas Kučinskas, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, vaizdo projekcijų autorius – Karolis Bratkauskas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, choreografė ir režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė. Motinos ir Dukters vaidmenis atlieka – Birutė Mar, Giedotojos – Virginija Skirmantė.  „Motinos pieną“ į lietuvių k. išvertė Laura Laurušaitė (už šio romano vertimą pelniusi „Metų vertėjos“ premiją).  

„Motinos pienas“ – tai motinos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje 1969-1989 metais, o taip pat – šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo. Viskas labai atpažįstama – ir sovietinė mokykla, ir stingdantis sistemos negailestingumas, ir artėjančios laisvės nuojauta…  Spektaklyje Birutė Mar kuria du vaidmenis – motinos ir dukters. Motina – gydytoja, tremtinio dukra, iš kurios sovietų valdžia atima viską: ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei prasmę. Jos dukra – mamos priešingybė, iš prigimties kupina gyvenimo geismo.

Po būsimo spektaklio „Motinos pienas“ eskizo peržiūros Visagino tarptautiniame monospektaklių festivalyje (2020 m. spalį), teatrologė Aušra Gudavičiūtė rašė: „B. Mar meistriškai kūrė ir psichologiškai, ir plastiškai skirtingas personažes, tačiau spektakliui gilėjant ėmė atrodyti, kad aktorė vaidina apibendrintą personą, kurios vaizdinė metafora būtų ta motinos dukrai padaryta naujametė dviveidžio kaukė. Tai asmenybės turinys, kurį kiekviena moteris atpažįsta savyje, negalėdama atskirti, ar šitaip norėtų pasielgti ji pati, ar jos mama, ar tai jos pačios, ar melo ir prievartos persmelktos gyvenamosios aplinkos motyvai… Vertingiausia ir skausmingiausia spektaklyje – motinos ir dukros ryšys, kurio dramatizmas spektakliui vystantis galėtų peraugti netgi konkrečios epochos ribas.“ (A. Gudavičiūtė „Priešinimasis dabarties grėsmėms, atsigręžiant į praeitį“; „Teatras“, 2020)

Spektaklis itin aktualiai suskamba šiandien – atsigręžimas į dar netolimą praeitį kelia esminius klausimus ir apie mūsų šiuolaikinės visuomenės būsenas ir pasirinkimus. Pasak režisierės Birutės Mar, galbūt jau atėjo laikas pažvelgti į sovietinę epochą iš šalies: „man regis, anksčiau daugelis menininkų dar nenorėjo ten „kišti nosies“, tas laikas dar buvo per arti – norėjosi pabėgti nuo jo, jį pamiršti, atsikratyti. Bet… tos patirtys tūno giliai mūsų viduje. Pastarųjų metų pandemija tai puikiai parodė – kiek mumyse slypi nepasitikėjimo (valdžios – žmonėmis, žmonių – savo valdžia), kaip staiga nubunda viduje tūnantis susiskaldymo, žmonių rūšiavimo, baimės „genas“.

Apie naująjį spektaklį siūlome paskaityti A. Gudavičiūtės parengtą interviu su spektaklio inscenizacijos autore ir režisiere Birute Mar – „B. Mar premjera „Motinos pienas“ – spektaklis apie tylą: ir mano mama taip norėjo apsaugoti mane“ (15min.lt, 2021.09.27)

Nuoroda:

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/renginiai/b-mar-premjera-motinos-pienas-spektaklis-apie-tyla-ir-mano-mama-taip-norejo-apsaugoti-mane-29-1571616

      2021 m. liepos  2 d. 18 val. naujai įsikūrusiame, jaukiame fortepijonų salone „Organum“ Vilniuje (Savanorių pr. 1) bus pristatytas muziką ir žodį apjungiantis projektas „ŽIEMA MALJORKOJE“, sukurtas lenkų kompozitoriaus Frederiko Šopeno ir prancūzų rašytojos Žorž Sand gyvenimo ir kūrybos motyvais. Scenarijaus autorė ir režisierė – Birutė Mar, kostiumų dailininkė Indrė Pačėsaitė, režisierės asistentė Sigita Mikalauskaitė.

         1838–1839 m. žiemą Ispanijos saloje Maljorkoje drauge praleido du žinomi, tuomet vienas kitą įsimylėję kūrėjai – lenkų kilmės kompozitorius F. Šopenas ir prancūzų rašytoja Ž. Sand. Ž. Sand tuomet garsėjo kaip konservatyvias visuomenės normas laužanti menininkė, vilkinti vyriškais rūbais, rankoje laikanti cigarą – viena pirmųjų XIX amžiaus moterų „pypkorių“. Iki pažinties su Šopenu  ji buvo jau spėjusi pagyventi moterų vienuolyne, ištekėti, pagimdyti sūnų ir dukrą, palikti sutuoktinį, išvažiuoti paskui meilužį į Paryžių ir parašyti kelis romanus, prisidengusi vyrišku pseudonimu – Žorž Sand. Šopenui dar nebuvo trisdešimties. Bet – jis jau žinomas muzikos genijus ir virtuozas, su koncertais aplankęs daugybę šalių. Paliktas tos, su kuria buvo susižadėjęs…

        Šopeną nuo vaikystės kamavo kosulio priepuoliai, tad su naująja mylimąja ir dviem jos vaikais visi nusprendžia vykti žiemoti į šilto klimato Ispanijos salą – Maljorką.     

      Nepaisant buities sunkumų nei banguojančių įsimylėjėlių santykių, kelionė buvo produktyvi: apsigyvenę Valdemosos vienuolyne Maljorkos saloje, menininkai intensyviai dirbo:  F. Šopenas ten sukūrė garsųjį preliudų fortepijonui ciklą op.28, o Ž. Sand parašė esė-prisiminimų knygą „Žiema Maljorkoje“.

      Spektaklio-koncerto scenarijus sukurtas pagal Žorž Sand tekstus, amžininkų prisiminimus, išlikusius laiškus, liudijančius ypatingas tuometines dviejų kūrėjų patirtis, meilės įtampos ir aistros akimirkas, kontrastuojančias su buities sunkumų patirtimis: tai dviejų menininkų kelionė ne tik į Ispanijos salą, bet ir vidinė kelionė į jausmų, santykių pasaulį. Scenarijuje žodžiais paliudyti išgyvenimai virsta F. Šopeno muzika, pagilinančia teksto pasakojimą emocionalia garsų kalba. Kūrinio tema itin aktuali ir šiandien – kūrybinė jėga kaip gebėjimas įveikti žmogui duotus kasdienybės išbandymus, transformuoti juos į būties lygmens išgyvenimus, kūrybos gelmę.

      Spektaklyje-koncerte dvidešimt keturių F. Šopeno preliudų ciklą op.28 atlieka pianistė Eglė Andrejevaitė, fragmentus iš Žorž Sand knygos „Žiema Maljorkoje“, F. Šopeno ir Ž. Sand amžininkų prisiminimus ir laiškus interpretuoja aktorė Birutė Mar.

   Projektas parengtas bendradarbiaujant su Fortepijono studija TonArt, fortepijonų salonu Organum ir Kūrybos studija Solo, jo sukūrimą parėmė Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba.

Mieli žiūrovai, baigiasi keisti metai. Solo teatrui tai turėję būti tolimų kelionių metai – tačiau neišvykome į taip lauktas gastroles Čilėn, Japonijon…  Tačiau 2020-ji tapo prasmingais. Padėjusiais suprasti, regis, akivaizdų, bet esminį dalyką: teatras – tai alsavimas žiūrovų salėje. Ir jokios online transliacijos to nepakeis…

Po pavasarinio karantino keista buvo nebematyti už kaukių pasislėpusių žiūrovų veidų ir gyvų reakcijų, bet… kokios brangios buvo kiekvienos švytinčios stebinčiojo sceninį vyksmą akys! Su kokiu džiaugsmu (po pavasarinės tylos) vasarą ir rudenį su spektakliais lankėme Lietuvos miestus ir miestelius – ypatingai jutome kiekvieno gyvo susitikimo su žiūrovais vertę. O anksčiau tai atrodė tarsi savaime suprantama…  

     Pavasarį nebesitikėjome, kad šie metai taps tokiais intensyviais – tačiau rugsėjį Meno forte pristatėme M.Duras „AGATOS“ premjerą, Visagino tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“ parodėme kuriamą spektaklį „MOTINOS PIENAS“ (pagal šiuolaikinės latvių rašytojos Noros Ikstenos romaną) – tai dramatiška mamos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje. Planavome šio spektaklio premjerą Vilniuje prieš Kalėdas, bet, deja… Tikėkimės, dabartinė pauzė  subrandins spektaklį ir žiūrovai jį išvys ateinančiais metais. 2021 m. pavasarį viliamės sulaukti Vilniuje ir „Motinos pieno“ autorės, latvių rašytojos Noros Ikstenos – ji pažadėjo atvykti į spektaklio premjerą ir susitikimą su Lietuvos žiūrovais.

     Džiaugiamės, kad šįmet, vasario mėn. spėjo įvykti ir vienintelės užsienio gastrolės – tarptautinė „Budos palėpėje“ premjera Fudžeiros tarptautiniame menų forume (Fujaira International Arts festival, JAE), kur sulaukėme šiltų užsienio kritikų ir žiūrovų atsiliepimų. Brangūs šįmet pelnyti apdovanojimai teatro festivaliuose Lietuvoje -„Unei“ atitekęs Grand prix Druskininkų tarptautiniame teatro festivalyje „Sankryža“, „Budai palėpėje“ – pagrindinis prizas U.Babickaitės vardo profesionalių teatrų festivalyje „Art Do“, Kupiškyje. Taip pat svarbus įvertinimas – LR Vyriausybės kultūros ir meno premija, šįmet įteikta Solo teatro įkūrėjai, aktorei ir režisierei Birutei Mar.

     Esame dėkingi teatro tyrinėtojai A.Gudavičiūtei, teatrologei dr.D.Šabasevičienei už įžvalgas ir Solo teatro kūrybos analizę savo aktualiuose straipsniuose ir tekstuose. Dėkojame aplankytų teatro festivalių rengėjams, kultūros centrų vadovams, lyg darbščios bitelės besirūpinantiems kultūros sklaida šiuo nelengvu teatrui metu. Ir, žinoma, esame labai dėkingi mus palaikantiems žiūrovams.

      Nusprendėme kol kas atsisakyti „nuotolinio teatro“, išlaukti – kameriniuose Solo teatro spektakliuose gyvas ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo ypač intymus ir svarbus. Bet mąstydami ką dabartinėmis sąlygomis galėtume prasmingo ir naujo nuveikti – sumanėme pamėginti kiek kitaip pristatyti Solo teatro kūrybą. Ir štai, šventinė dovana išsiilgtiems žiūrovams – Solo teatro komandos sukurti dokumentiniai videofilmai apie spektaklius „BUDA PALĖPĖJE“. „POETĖ“, „UNĖ“ ir „ANTIGONĖ“. Juos žiūrovai galės pamatyti Solo teatro YouTube kanale.

     Tikėkimės, šios spektaklių apžvalgos taps galimybe žiūrovams iš arčiau pažvelgti į teatro kūrybos „virtuvę“, sudomins mūsų spektakliais, padės giliau juos suprasti. Ateinančiais metais viliamės pratęsti šią mums naują kūrybos sklaidos kryptį.

    Nuoširdžiai dėkojame Lietuvos kultūros tarybai ir  Vilniaus miesto savivaldybei, šįmet parėmusiems mūsų darbus ir buvimą.   

      Su artėjančiais 2021-siais! Tikėkime, kad netrukus sugrįš gyvojo teatro džiaugsmas – vienas kitą pasitiksime įgiję kantrybės ir išminties, dėkingi gyvenimui už kūrybos ir buvimo kartu dovaną.

Rugsėjo 7 d. 19 val. „Meno forte“ Solo teatras pristato šio sezono premjerą – spektaklį pagal Marguerite Duras pjesę „AGATA“ (iš prancūzų kalbos vertė Jurga Vilė). Režisierė Birutė Mar, dailininkė Indrė Pačėsaitė, video dailininkas Karolis Bratkauskas, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas. Atlieka aktoriai Birutė Mar ir Andrius Bialobžeskis, savo kūrybos muziką gyvai groja kompozitorius ir atlikėjas Giedrius Karaliūnas.

Pasak režisierės Birutės Mar, pjesę „AGATA“ ji atrado jau seniai, besidomėdama prancūzų rašytojos Marguerite Duras asmenybe: „Kadaise mano gyvenime buvo toks „M. Duras periodas“ – skaičiau viską, ką parašė ši rašytoja ir ką atrasdavau anglų, lietuvių ar rusų kalba. Jos kūrybos įkvėpta ėmiau mokytis prancūzų kalbos, tuomet pamačiau pačios M. Duras kurtus keistus, regis, į jokį formatą netelpančius poetinius filmus. Atradau ir jos kamerinę autobiografinę pjesę „Agata“ – joje sužavėjo M. Duras kalbos muzika, minties intensyvumas, už žodžių besislepianti „sprogstama“ emocija.“

Beveik prieš pora dešimtmečių gimė Birutės Mar monospektaklis „Meilužis“, kurį aktorė tebevaidina iki šiol ir su kuriuo apkeliavo virš dvidešimties šalių. Savo eilės laukė ir „Agata“ – prieš dešimtmetį režisierė pasiūlė šią pjesę išversti bičiulei Jurgai Vilei: „Labai norėjau, kad „Agata“ suskambėtų scenoje lietuvių kalba, nors ir abejojau – mat Lietuvoje nelabai mėgstamas „prancūziškas“ žodžio, literatūrinis teatras, kuriame herojai be perstojo kalba apie tai, ką jie jaučia – juk ir K. Stanislavskis mokė, kad jausmus reikia „slėpti“ už veiksmo. O šioje pjesėje Agata ir jos brolis daugiau nei valandą kalba vien apie savo jausmus vienas kitam – jokio, regis, veiksmo. Jokio siužeto vystymo.  Tad daugeliui ši pjesė gali pasirodyti visai antisceniška. Bet man ji tuo ir įdomi. Tarsi žodžiais parašytas muzikos kūrinys apie brolio ir sesers prisiminimus ir uždraustą meilę.  Spektaklyje gyvai atlikti muziką pakviečiau pianistą ir kompozitorių Giedrių Karaliūną – vos išgirdusi jo subtilias minimalistines improvizacijas, išsyk pagalvojau apie „Agatą“. Manau, šis mūsų spektaklis bus kažkas tarp muzikos ir teatro – herojų mintys ir jausmai perteikiami pianino garsais, žodžiais ir besimainančios jūros vaizdais ekrane. Jūra – mylima M. Duras stichija, rašytoja labai mėgo savo filmuose stebėti jūrą, už kadro pasigirstant jos tekstams, dienoraščiams, pamąstymams… Jokio, regis, veiksmo – tačiau intensyvi, atpažįstama M. Duras poezija.“

Pasak Birutės Mar, šis spektaklis gimė kitaip – tarytum spontaniškai, įkvėptas Giedriaus Karaliūno fortepijonu atliekamos muzikos garsų ir jūros ošimo: „Man „AGATA“ – tarytum maudynės garsų, prisiminimų, jausmų jūroje.“

Spektaklio sukūrimą parėmė Vilniaus miesto savivaldybė.

      Druskininkuose 2020 m. rugpjūčio 5-15 d. vyko VI-sis tarptautinis teatro festivalis „Druskininkų vasaros teatro sankryža“. Šįmet, sudėtingomis pandemijos sąlygomis, be lietuviškų spektaklių festivalio organizatoriams pavyko pasikviesti svečius iš iš Vokietijos ir Latvijos – dalyvavo teatras iš Rygos „Sidabrinis amžius“ bei žinomas latvių aktorius Andris Bulis su monospektakliu „Feisbukas. Life“. Taip pat atvyko teatras iš Štutgarto „Boris und Konsorten“, pristatęs spektaklį pagal M.Ravenhilo pjesę „Produktas“. Festivalio spektaklius vertino tarptautinės žiuri nariai, kurioje dalyvavo lenkų teatro kritikas Andriej Moskvin ir teatrologė bei žurnalistė iš Estijos Eteri Kekelizdė.

    Džiugi žinia: festivalio „Grand Prix“ diplomas atiteko Solo teatro spektakliui „UNĖ“ (pjesės autorė, režisierė ir atlikėja Birutė Mar).  Pjesė „UNĖ“, sukurta pagal legendinės lietuvių aktorės ir režisierės Unės Babickaitės dienoraščius, 2009 m. pateko tarp nacionalinio dramaturgų konkurso “Versmės” nugalėtojų, o 2010 m. Birutė Mar pastatė šią pjesę Nacionaliniame dramos teatre ir 2010 m. laimėjo „Versmių“ festivalio žiūrovų simpatijų prizą (2010-2016 m. „Unė“ buvo rodoma LNDT). Spektaklis taip pat įvertintas Grand Prix tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Zvaigzdne“ Rygoje 2011 m.; parodytas tarptautiniuose teatro festivaliuose Kijeve, Maskvoje, Vroclave, Kylyje.  2018 m. “UNĖ” atnaujinta SOLO teatre.    

     „Džiaugiuos, kad įkurto Solo teatro ir atsinaujinusios kūrybinės komandos dėka (prisijungė šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, video menininkas Karolis Bratkauskas) pavyko spektaklį „UNĖ“ prikelti, – sako Birutė Mar. – Neabejoju, kad Unė Babickaitė – asmenybė, kurios stipri kūrybinė energija tebesklinda ir šiandien. Neatsitiktinai Unės tėviškėje Kupiškyje atsirado ir U. Babickaitės atminimui skirtas profesionalių teatrų festivalis „Art Do“, vykstantis jau kelintus metus. Unės gyvenimas liudija kūrybos prasmę, jos dienoraščiai spinduliuoja kūrybos džiaugsmą ir žmogišką išmintį, verčia susimąstyti apie kūrėjo-visuomenės santykį prieš šimtmetį ir dabar. O taip pat nusišypsoti, supratus, kad nedaug kas tepasikeitė…“

    Solo teatro komanda džiaugiasi spektaklio įvertinimu Druskininkų festivalyje, Unė vėl scenoje – su nauja kūrybine jėga!     

Kovo 9 d. aktorė ir režisierė, Solo teatro įkūrėja Birutė Mar apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui.

D.Šabasevičienė „Bebaimė žmogiškos būties trapumo įkūnytoja“ (www.teatras.lt, 2020.03.09)

1998 metai tapo lemtingais Birutės Mar gyvenime; tuomet kartu su bendraminčiais buvo pradėtas didysis spektaklių ciklas, sukurtas pirmasis monospektaklis „Žodžiai smėlyje“ pagal Samuelio Becketto dramą „Laimingos dienos“. Šis literatūros kūrinys virto artistiniu krauju, transformavosi aktorės vizijų pasaulyje.

Aktorė vaidino taip atsidavusiai, kad jau pirmajame spektaklyje buvo nejauku, matant kaip giliai aktorė grimzta į jos situacijai adekvačias asociacijų būsenas. Sukurtas Vini gyvenimas buvo sapnas, grimztant į milijonus smėlio smiltelių… Aktorės vaidinamas jis atrodė kaip gyvas sceninis eilėraštis. „Teatras be poezijos – ne teatras.“

Monospektaklyje galbūt lengviausia pasiekti poetiškumo, kadangi pats žanras diktuoja asmeninį santykį su meniniu kūriniu. Tarp žiūrovų ir scenos bet kokiu atveju susiformuoja autentiškas ryšys. Kita vertus, monospektaklis – pats sunkiausias iš kamerinių ar polifoninių spektaklių. Teatras be konflikto neįmanomas, o čia scenoje plakasi vienas žmogus; jis konfliktuoja ir su savimi, ir su aplinka. Suvokdama šias kraštutines teatro sąlygas, jau pirmajame spektaklyje Birutė Mar nepabūgo savęs įkalinti pačiose nepalankiausiose dramaturgo iškeltose sąlygose. Beckettas iš savosios Vini atėmė net galimybę laisvai judėti, – žiūrovas regėjo torsą, grimztantį smėlio laike. Didelis kalnas, virstantis maža besisukančia muzikinės dėžutės lėle, grimzdo mirties ar sapno grožio karalystėje…

Jau trečia dešimtis Birutė Mar kartu su Vini veja didžiulį vaidmenų (Antigonė, Poetė, Elena, Unė, Julija, Marina Cvetajeva, Ledo mergaitė, Nora, Japonė ir kt.) „siūlo kamuolį“, į kurį įsukami žiūrovai, kuriame it pro šydą lengvai persišviečia kiekvieno kaskart iš naujo kuriamo personažo siela.

Nuoširdžiai sveikiname Birutę Mar su apdovanojimu!

…

Plačiau apie apie 2020 m. Vyriausybės kultūros ir meno premijų įteikimo šventę.

Nuotraukos iš premijos teikimo

Solo teatro komanda viešėjo tarptautiniame scenos menų festivalyje FIAF-2020 (Fujaira International Arts festival), kur vasario 21 d. įvyko spektaklio „BUDA PALĖPĖJE“ pagal japonų kilmės amerikiečių rašytojos J.Otsuka romaną tarptautinė premjera. Viename didžiausių JAE scenos menų festivalių, vykusiame 2020 m. vasario 20-28 d.d. Fudžeiroje, parodyta virš trisdešimties spektaklių, koncertų, viešėjo keli šimtai svečių – scenos profesionalų, žurnalistų iš viso pasaulio. Lietuvių trupės spektaklis „Buda palėpėje“ tapo festivalio įvykiu, kuriam nestigo tarptautinės spaudos, kolegų dėmesio, spektaklį nufilmavo Fudžeiros TV.

„Šis spektaklis nūdienos epochoje labai aktualus ne tik istoriškai, ir ne tik japonams. Lietuva irgi išgyveno skaudžias patirtis šalies okupacijos – stalininės epochos metu, mano tėvai užaugo tremtyje prie Laptevų jūros, antrojo pasaulinio karo metais daugybė žydų tautybės žmonių žuvo koncentracijos stovyklose, iki šiol naikinamos ir žeminamos mažos tautos. Taip pat vis aktualesnė tampa emigracijos pasaulyje tema, kuomet įvairių tautų žmonės vyksta į didžiąsias valstybes dėl ekonominių priežasčių, ir… mes niekad nežinome, kas bus rytoj. Man šis spektaklis – tai malda už visas pasaulyje gyvenančias mažas, pažeidžiamas tautas“, – spaudos konferencijoje ir susitikime su žiūrovais sakė „Budos palėpėje“ kūrėja Birutė Mar. Iš tiesų, spektaklio „maldos epizodo“ metu, kai scenoje herojė meldžiasi, kartodama įvairių tautų maldų gestus – žiūrovų salėje pasigirdo ilgai netylantys plojimai.

„Šis spektaklis labai aktualus šiandien, tai visų mažų tautų likimas. Ypač graikams, nes šiuo metu didžiulė dalis graikų emigruoja. Birutė Mar nustebino: savo romane J.Otsuka istorijas pasakoja postmodernistine literatūrine maniera, tarsi atsiribojusi. O scenoje japonių istorijos aktorės taip giliai išgyventos, jog išeini po spektaklio be galo sukrėstas“, – įspūdžiais dalinosi graikų teatro antropologas, Atėnų universiteto profesorius dr. Pavlos Kavouras.

„Birutė Mar scenoje įkūnijo pusiau pasakojamąjį, pusiau poetinį literatūrinį Julie Otsuka stilių – trumpi, taupūs sakiniai, o emocijų srautas kiekvienoje dalyje vis stiprėja to išlaikyto stiliaus dėka“.

Dieter Top, Vokietija („Kultur forum Europa“, www.kfe.de, 2020.03)

„Įsimintinas festivalio spektaklis, atskleidęs daugeliui dar nežinomą temą – tai istorija apie japones moteris, praėjusio amžiaus pradžioje vykusias į JAV tekėti už japonų vyrų, kuriuos matė tik iš fotografijų ir buvo „susitikę“ tik laiškuose. Istorija pasakoja apie tų moterų diskriminaciją ir deportaciją po Perl Harboro. Tai ne tik išorinė moterų kelionė link nepažinaus Amerikos pasaulio, bet ir vidinė kelionė: japonių ilgesys, geresnio gyvenimo viltys, fantazijos apie išsvajotus savo vyrus. Spektaklis kalba apie identitetą ir moteriškumą. Tai šiuolaikiška nūdienos istorija, kuri nuolat kartojasi. Birutė Mar ją įkūnija, sustiprindama emocionalumą. Ji labai subtili ir žmogiška savo gestais, elegantiška ir tvirta. Tai aktorė, vaidinanti sykiu tradiciniu ir šiuolaikišku stiliumi. Jos empatija atsiskleidžia per aiškius ir labai tikslius judesius, spektaklyje nėra nieko nereikalingo.“

Tomasso Chimienti, Italija „Teatro negli Emirati: From the sounds to clouds“ („Words in freedom“, magazine di cultura et societa, 2020.03.05)

…

Lietuvių aktorė – laukiama Fudžeiros festivalio viešnia. 2003 m. pirmajame čia vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje buvo parodytas jos monospektaklis “Žodžiai smėlyje“, po šio renginio arabų dramaturgas M. Saeed Al Dhanhani specialiai lietuvių aktorei sukūrė pjesę „Paskutinė naktis“, kurią ji suvaidino 2005 m. festivalyje, vėliau čia parodyti Birutės Mar spektakliai „Antigonė“, „Meilužis“. O 2014 m. aktorė ir režisierė pelnė Tarptautinio teatro instituto (ITI) ir Fudžeiros tarptautinio teatro festivalio įsteigtą apdovanojimą „Už indėlį į vieno aktoriaus teatro raidą“.

Dalinamės įspūdingomis FIAF-2020 festivalio akimirkomis.

„Buda palėpėje” Fudžeiros TV, video klipas

Aktorė Birutė Mar tapo X-jo D.Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio laureate. Festivalio vertinimo komisija apdovanojimą „Geriausia festivalio aktorė“ Birutei Mar skyrė už vaidmenis Solo teatro spektaklyje „Buda palėpėje“ (inscenizacijos aut. ir rež. Birutė Mar) pagal Julie Otsuka to paties pavadinimo romaną. Spektaklis festivalio programoje parodytas spalio 6 d.

Garbingas apdovanojimas aktorei įteiktas spalio 28 d. Varėnos kultūros centre per festivalio uždarymo ceremoniją. X-jame jubiliejiniame 2019 m. festivalyje parodyta daugiau kaip 20 profesionalių šalies teatrų spektaklių.

Festivalio žiuri komisijos nariai negailėjo šiltų žodžių aktorei, režisierei ir dramaturgei Birutei Mar už visą jos kūrybinį kelią bei D.Tamulevičiūtės festivaliuose pristatytus jos sukurtus spektaklius. I-jame festivalyje (2010 m.) buvo pristatytas B.Mar Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtas spektaklis „Unė“ (aktorės ir režisierės Unės Babickaitės dienoraščių motyvais), pelnęs apdovanojimą „už sėkmingiausią teatrinį eksperimentą“.

Vėlesniuose festivaliuose Varėnoje buvo parodyti Birutės Mar spektakliai „Jis ir ji“ (J.Biliūno ir jo žmonos J.Janulaitytės-Biliūnienės laiškų ir kūrybos motyvais, sukurtas bendradarbiaujant su Vilniaus Jaunimo teatru), taip pat Lietuvos rusų dramos teatro scenoje pastatytas spektaklis „Dostojevskio angelai“ (F.Dostojevskio kūrybos motyvais). Praėjusiais metais festivalio laureate tapo ir D.Tamulevičiūtės „giminių prizą“ pelnė B.Mar sukurta „Lietuviškoji nora“ (spektaklis H.Ibseno pjesės „Lėlių namai. Nora“ ir lietuvių aktorės, primadonos Monikos Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais).

Atsiimdama „Geriausios aktorės“ apdovanojimą, Birutė Mar prisiminė pirmąjį susitikimą su D.Tamulevičiūte. „Bebaigianti J.Naujalio meno mokyklą, fortepijono klasę, atvažiavau į D.Tamulevičiūtės renkamo aktorių kurso stojamųjų egzaminų konsultaciją – būsimo kurso vadovė man patarė jokiu būdu neiti į aktorystę: „juk tu pianistė, nė negalvok ir stok į fortepijoną!“ O vėliau, jau man Peterburge pabaigus aktorystės ir režisūros mokslus, sugrįžus į Lietuvą ir ėmus kurti savarankiškus spektaklius – iš tuometinių D.Tamulevičiūtės studentų išgirdau: „Tamulevičiūtė mums sako: pažiūrėkit į Birutę, kaip ji dirba pati!“… Manau, kad šis apdovanojimas – ir už ištvermę, užsispyrimą, už ėjimą savo keliu. Aktoriaus ištvermė ir darbštumas D.Tamulevičiūtei buvo labai svarbi vertybė“.

Idėja sukurti spektaklį pagal japonų kilmės amerikietės rašytojos Julie Otsuka romaną, pelniusį eilę literatūrinių premijų apdovanojimų Amerikoje ir 2014m. išleistą lietuvių k. (vertė Emilija Ferdmanaitė), Birutei Mar padovanojo bičiulė kaunietė rašytoja V.Paulauskaitė, parašiusi aktorei laiškelį: „skaičiau šią knygą – ir mačiau tave, vaidinančią pagal ją spektaklį“. Spektaklis pasakoja apie prieš XX a. pirmoje pusėje į JAV laivais plaukusias japones – „fotografijų nuotakas“, išsirinkusias mylimuosius iš fotografijų ir vykusias į „laimingą gyvenimą“, tačiau netikėtai patekusias į vergiją. O vėliau, po Perl Harboro antpuolio 1941m., kartu su dešimtimis tūkstančių Amerikoje gyvenusių japonų, išvežtas į koncentracijos stovyklas.

Spektaklis, pasakojantis apie japonų tautos genocido istoriją XX amžiuje, savaip pratęsia Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurto spektaklio „Ledo vaikų“ (pasakojančių apie autorės tėvų ir lietuvių tremtinių istorijas stalininių represijų metais okupuotoje Lietuvoje) tematiką – pasak Birutės Mar, jie galėtų būti laikomi diptiku – dviejų mažų tautų tragiškų istorijų atspindžiai negailestingame XX-jame amžiuje.

Plačiau apie tai skaitykite čia