Kategorija: naujienos

Solo teatras, bendradarbiaudamas su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi (LMTKM), pristato 2026 m. renginių ciklą „TEATRAS – GYVA ISTORIJA“. Renginiuose per dokumentinio teatro patirtį, profesionalių teatro tyrėjų įžvalgas, pokalbius bei galimybę aplankyti LMTKM fondus lankytojams pristatysime svarbias kultūros  asmenybes, susijusias su lietuviškojo teatro raida – rašytojus Joną Biliūną (1879–1907) ir Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą (1877–1930), aktorę ir režisierę Unę Babickaitę (1897–1961), teatro legendas Moniką Mironaitę (1913–2000) ir Rūtą Staliliūnaitę (1938–2011).

Dokumentinė spektaklių ciklo dramaturgija, paremta autentiška archyvine medžiaga – laiškais, kūrinių fragmentais, dokumentais, bei diskusijos su tyrėjais padės suvokti, kaip kultūra formavo Lietuvos visuomenės tapatybę, stiprino valstybingumo idėją. Juk lietuviškojo teatro istorija – mūsų valstybės raidos  atspindys, susijęs su sudėtingais Lietuvai laikotarpiais: Rusijos imperijos priespauda, sovietų okupacija. XIX–XX a. sandūroje užgimęs lietuvių teatras tapo svarbiu tautos pasipriešinimo tyliuoju ginklu, vedusiu į Lietuvos valstybės išsaugojimą ir Nepriklausomybės atkūrimą.  

Projekto iniciatorė, dramaturgė, režisierė ir aktorė Birutė Mar jau daug metų kuria dokumentinį teatrą pagal istorinių asmenybių gyvenimus. Ji nesyk įvardinta kaip „aktorė-teatrologė scenoje“, gebanti įtaigiai prikelti ir atskleisti kūrėjų likimus. Žiūrovai LTMKT „Muzeotekoje“ turės galimybę pamatyti penkis universalios menininkės sukurtus spektaklius – „Jis ir ji“, „Neparašytas laiškas“, „Unė“, „Lietuviškoji Nora“, o taip pat naujo spektaklio „Aš esu karalienė“, skirto aktorės Rūtos Staliliūnaitės kūrybai, eskizą. Po spektaklių žinomi Lietuvos teatro tyrėjai dr. Rasa Vasinauskaitė, literatūrologė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, dr. Daiva Šabasevičienė, rašytojai Aldona Ruseckaitė ir Arvydas Juozaitis pristatys lietuviškojo teatro raidos etapus, spektaklių herojų-asmenybių indėlį į šalies kultūros istoriją.

Taip pat žiūrovai turės galimybę aplankyti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondus – išvysti čia saugomus eksponatus.

Ciklo „Teatras – gyva istorija“ renginiai LMTKM „Muzeotekoje“

2026 m. balandžio 22 d. 18 val. „JIS IR JI”. Spektaklis pagal Jono Biliūno ir Julijos Janulaitytės-Biliūnienės laiškus ir kūrybą. Po spektaklio teatrologė, dr. R. Vasinauskaitė apžvelgs lietuviškojo teatro ištakas XIX–XX a. sandūroje, mėgėjų teatro vakarus (besimokydamas Liepojos gimnazijose, juose dalyvavo ir J. Biliūnas) bei 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvykusį pirmąjį lietuvišką spektaklį – Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Pokalbis su žiūrovais (dalyvauja teatrologė dr. R. Vasinauskaitė ir spektaklio kūrybinė grupė).

2026 m. birželio 5 d. 18 val. „NEPARAŠYTAS LAIŠKAS”.Sceninė impresija rašytojos, pedagogės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos likimo motyvais. Po spektaklio literatūrologė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, 2025 m. apdovanota Šatrijos Raganos premija už monografiją „Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens“, pristatys režisieriaus J. Vaičkaus asmenybę, apžvelgs M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, rašiusios pjeses ir jas režisavusios gimnazijose, indėlį į lietuviškojo teatro raidą. Pokalbis su žiūrovais (dalyvauja literatūrologė prof.dr. A. Martišiūtė ir spektaklio kūrybinė grupė)

2026 m. rugsėjo 23 d. 18 val. „UNĖ”. Monospektaklis pagal aktorės Unės Babickaitės dienoraščius. Po spektaklio rašytoja, meninių biografijų knygų autorė A. Ruseckaitė pristatys U. Babickaitės, vienos pirmųjų Lietuvos profesionalių aktorių ir režisierių, kūrybinį palikimą, papasakos apie XX a. pirmos pusės lietuvių menininkų veiklą emigracijoje.Pokalbis su žiūrovais (dalyvauja rašytoja A. Ruseckaitė ir spektaklio kūrybinė grupė)

2026 m. lapkričio mėn. (data bus patikslinta) „LIETUVIŠKOJI NORA”. Spektaklis H. Ibseno dramos „Lėlių namai” bei aktorės Monikos Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais. Po spektaklio rašytojas ir dramaturgas, buvęs M. Mironaitės bičiulis A. Juozaitis pristatys legendinės aktorės asmenybę, prisimins sovietinio Lietuvos teatro ir kultūros realijas. Pokalbis su žiūrovais (dalyvauja rašytojas A. Juozaitis ir spektaklio kūrybinė grupė).

2026 m. gruodžio 10 d. 18 val. Spektaklio eskizo „Aš esu karalienė”, skirto aktorės Rūtos Staliliūnaitės kūrybai, premjera. Po spektaklio teatrologė, dr. D. Šabasevičienė pristatys savo naują knygą „Teatro gelmėse. Aktorė Rūta Staliliūnaitė” („Krantų” redakcija). Pokalbis su žiūrovais (dalyvauja teatrologė dr. D. Šabasevičienė ir spektaklio kūrybinė grupė).

Bilietus platina: www.bilietai.lt

Prieš renginius vyks ekskursijos į LMTK muziejaus fondus.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Įmonė pradėjo įgyvendinti projektą, kurio tikslas – sukurti dizaino sprendimą, skatinantį teigiamą socialinį poveikį visuomenei ir prisidedantį prie ekonominės vertės kūrimo. Šiuo projektu sprendžiamos problemos: nepakankamas dėmesys socialinių inovacijų kūrimui ir diegimui, žemas dizaino sprendimų pritaikymas verslo ir socialinėje veikloje ir pradedančiųjų dizainerių kvalifikacijos bei praktinių įgūdžių trūkumas.

Projekto metu pradedantysis dizaineris kurs dizaino sprendimą, orientuotą į realius organizacijos poreikius. Toks dizaino sprendimas padės didinti gaminamų gaminių ar teikiamų paslaugų pridėtinę vertę, plėsti pasiūlą ir stiprinti organizacijos konkurencinį pranašumą rinkoje. Projektas taip pat įgalins stiprinti jaunojo dizainerio praktinius gebėjimus, padėsiančius jam toliau sėkmingai įsitvirtinti kūrybinių industrijų sektoriuje.

Projekto veiklos apims dizaino sprendimo kūrimą, dalyvavimą bendruomenės tinklaveikos renginiuose, rezultatų pristatymuose ir mokymuose.

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga.

Nefinansinės paramos dydis – 35 294,12 EUR.

Projektas bus įgyvendinimas nuo 2026 m. kovo 1 d. iki 2026 m. liepos 31 d.

Spalį „Solo teatras“ surengė gastroles Tokijuje – Akasakos bendruomenės salėje japonų publikai parodė aktorės Birutės Mar monospektaklius „Ledo vaikai“ ir „Buda palėpėje“, tyrinėjančius skaudžius lietuvių ir japonų išgyvenimus XX amžiaus istorijos verpetuose. Spektakliai pristatyti kaip Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Išgyventi Sibirą: lietuvių tremčių istorijos“, neseniai atidarytos Japonijos valstybiniame Kareivių, Sibiro tremtinių ir pokario reemigrantų atminimo muziejuje, lydimieji renginiai.

Pjesė „Ledo vaikai“ sukurta Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir Eglės Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro“ pagrindu, taip pat paremta aktorės abiejų tėvų, kurių vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte prie Laptevų jūros, autentiškais pasakojimais, tremtinių eilėraščių motyvais. Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių, aktorės šeimos archyvo bei tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniai. Sukrečiantis pasakojimas apie tremtį pateikiamas mažos mergaitės akimis, prieš kurias pasaulis veriasi dar nepažeistas, nepažįstantis mirties, prievartos ir praradimų skausmo.

Spektaklis „Buda palėpėje“ pagal japonų kilmės amerikiečių rašytojos Julie Otsuka romaną pasakoja XX a. pirmos pusės japonų emigrantų į Ameriką istoriją, seka „fotografijų nuotakų“, išsirinkusių jaunikius iš nuotraukų ir keliavusių per vandenyną ieškoti geresnio gyvenimo, pėdomis. Pasak aktorės, šis spektaklis – tai galimybė scenoje prabilti daugybės moterų balsu ir širdimi – kalbėti ne vien apie japonų likimus, bet ir apie lietuvių, žydų bei visų kitų tautų, patyrusių pažeminimą, prievartą, neteisybę, nepelnytą skausmą.

Dvi dienas paeiliui suvaidinti spektakliai sujaudino japonų žiūrovus, iškėlė klausimų apie dabarties ir praeities ryšį, ragino susimąstyti apie atsikartojančią istoriją šiandieniniame pasaulyje ir atsakomybę už tai.

Aukštai įvertinti aktorės Birutės Mar meistriškumas ir kūrybiniai „Solo teatro“ sprendimai, vertėjos Haruka Seto parengtas pjesių vertimas į japonų kalbą.

Kultūros antropologas prof. Kenji Arai straipsnyje „Apie Akasakoje matyto lietuvių aktorės monospektaklių epochiškumą“, publikuotame platformoje note.com, be rašo: „Tai, kad žiūrovai jaučia, jog tai, kas vyksta scenoje, yra tikrovė, nors yra taip toli nuo jos, atrodo, turi kažką bendro su Noh ir Kyogen teatru. Dažnu atveju tokiu būdu galima tikroviškiau atvaizduoti vidinio pasaulio tikrovę.“

Gastroles organizavo „Solo teatras“ ir Lietuvos ambasada Japonijoje su japonų partneriais – Minato tarptautinių ryšių asociacija ir teatro trupe „Dora“, parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Prasidedantis šeštasis Solo teatro sezonas žada būti intensyvus – Lietuvos žiūrovų šįmet laukia dviejų naujų projektų premjeros – spalio 13 d. D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje bus pristatytas naujausias Birutės Mar dokumentinis spektaklis „MĄSTANTI BARAKŲ ŠIRDIS“, kurio idėją, pasak autorės, padiktavo visai šalia, Ukrainoje, vykstančio karo būsenos ir išgyvenimai, verčiantys atsigręžti į XX a. istorinę atmintį. B. Mar pjesėje ir spektaklyje – trijų moterų likimai istorinių genocidų akivaizdoje – Olandijos žydaitės Etty Hillesum (žuvusios Aušvice II-jo pasaulinio karo metais), lietuvės Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės (šešiollikmetės, pokaryje ištremtos į sovietų lagerį) ir ukrainietės Natalijos Skrinnik, mėnesį praleidusios rusų nelaisvėje prie Bučos, prasidėjus karui. Trys herojės, trys epochos, trys gyvenimai „barakuose“ – kuomet iš žmogaus atimama jo tapatybė, ateitis, sutrypiama žmogiškoji vertė. Kai lieka vienintelis ginklas – tikėjimas, malda, daina. Kai nevilties akivaizdoje pabunda vidinė laisvė – stipresnė už prievartą, atverianti žmoguje slypinčias neregimas galias. Pasak Birutės Mar, ypatingas džiaugsmas, jog spektaklio kūrimo procese dalyvavo ir istorijos konsultante tapo viena iš herojų, 96-rių sulaukusi, Vilniuje gyvenanti Joana Ulinauskaitė-Mureikienė. Spektaklio dailininkė I. Pačėsaitė, choreografė ir režisierės asistentė S. Mikalauskaitė, kompozitorius A. Kučinskas, vaizdo projekcijų dail. M. Vilčinskas, šviesų dail. A. Jankauskas. Vaidina aktorės Saulė Emilija Rašimaitė, Aleksandra Metalnikova, Birutė Mar. Žiemą spektaklį išvys Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų žiūrovai.

Šventiniu Kalėdų laikotarpiu įvyks antroji premjera, apjungianti muzikos ir teatro žanrus – „CLARA. MEILĖS DAINA“, pasakojanti ypatingos Europos kultūros asmenybės, pianistės ir kompozitorės Claros Shumann (1819-1896) gyvenimo istoriją. Tai Vokietijoje reziduojančios pianistės Guodos Gedvilaitės ir Birutės Mar sumanytas projektas, abi – scenarijaus bendraautorės, pačios išvertę C. Shumann dienoraščius ir amžininkų prisiminimus, lietuviškai nuskambėsiančius pirmą kartą. Claros likimas apipintas legendomis – žinomo kompozitoriaus R. Shumanno žmona, aštuonių vaikų mama išliko savo vyro – genialaus svajotojo – šešėlyje, tačiau neatsisakė savojo pašaukimo – nenutraukė intensyvaus koncertinio gyvenimo. Apie Claros likimą bylos Guodos Gedvilaitės atliekami C. ir R. Schumannų kūriniai (beje, muzikos pasaulyje ši pianistė neretai pavadinama „lietuviškąja Clara Schumann“) bei Birutės Mar interpretuojami C. ir R. Schumannų laiškų, dienoraščių bei amžininkų prisiminimų fragmentai. Tikėtina, šis elegantiškas spektaklis-koncertas taps Kalėdine kultūros švente Vilniaus ir Kauno muzikos ir teatro gurmanams – gruodžio 30 d. “Clara. Meilės daina” nuskambės Kauno kultūros centre, o sausio 5 d. – Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.

Dar vienas sezono akcentas – atnaujintas Birutės Mar monospektaklis „Poetė“, pasakojantis talentingos lietuvių kūrėjos – Salomėjos Nėries – likimą. Pasak režisierės ir aktorės, 2005 m. Menų spaustuvėje sukurtas, vėliau rodytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, spektaklis šiandien vėl tampa itin aktualus, vykstant visuomenę supriešinančiam desovietizacijos procesui. „Spektaklio forma – poetės teismas. Teismas tęsiasi iki šiol. Tad nūdiena tiesiog išprovokavo atnaujinti spektaklio dramaturgiją, įterpiant šiandien vykstančio „teismo proceso“ atgarsius. Manau, teatras turi ne naikinti istoriją, bet drąsiai atskleisti visas jos puses – ir Salomėjos kaip asmenybės tragizmą, ir didžiulį kūrėjos talentą“, – sako dramaturgė ir režisierė. Atnaujinta „Poetė“ spalio 29 d. bus parodyta Kauno lėlių teatre.

Rudenį laukia ir tolimos gastrolės – spektakliai „Buda palėpėje“ ir „Ledo vaikai“ spalį bus pristatyti Tokijuje, Akasakos kultūros centre – kaip Lietuvos nacionalinio muziejaus rengiamos lietuvių tremties istorijai skirtos parodos palydimųjų renginių dalis. Žinomos lietuvių kūrėjos spektakliai tarsi suartins abiejų šalių istorinius skaudulius, vykusius vienu metu – „Ledo vaikai“ pasakoja autorės tėvų ir kitų 1941 m. Lietuvos tremtinių skaudžias patirtis prie Laptevų jūros, o „Buda palėpėje“ pagal autobiografinį J. Otsukos romaną – apie japonų emigrantų likimus Amerikoje XX a. pirmoje pusėje, kai po lemtingo Perl Harboro ryto jie staiga tapo be kaltės kalti: masiškai buvo iškeldinami iš savo namų, išvežami į JAV įrengtas koncentracijos stovyklas. Prieš gastroles į Japoniją, spalio 9 d. Menų spaustuvėje „Ledo vaikus“ turės galimybę išvysti sostinės žiūrovai. 

O lapkritį Teatro komanda keliaus į gastroles Buenos Airėse, kur Argentinos lietuvių bendruomenės rengiamoje šventėje „Lietuvos kultūros dienos Argentinoje“ bus parodyti net trys Solo teatro spektakliai – „Motinos pienas“, „Ledo vaikai“ ir „Tylos sodai“.

Solo teatro spektaklių sklaidą finansuoja LIETUVOS KULTŪROS TARYBA

Solo teatras kviečia į spektaklio-koncerto „KLARA. MEILĖS DAINA“ premjerą, sukurtą žinomos vokiečių kompozitorės ir pianistės Klaros Šuman (1819-1896) gyvenimo ir kūrybos motyvais. Scenoje neeilinės asmenybės gyvenimą pristatys dviejų žinomų menininkių duetas – režisierė, aktorė Birutė Mar ir Vokietijoje reziduojanti pianistė Guoda Gedvilaitė. 

Klaros Šuman likimas apipintas legendomis – nuo vaikystės ypatingais pianistės gabumais pasižymėjusi, griežto ir žinomo to meto fortepijono mokytojo Fridricho Vyk dukra Klara Žozefina Vyk nuo vienuolikos metų koncertuoja, kuria muziką, sulaukusi devyniolikos – jau žinoma pianistė, gastroliuojanti Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje (ji – viena iš nedaugelio to meto Europos moterų- koncertuojančių pianisčių). Netrukus Klara išteka už jauno kompozitoriaus Roberto Šumano. Paklusdama vyro norui, ji mėgina atsisakyti pianistės karjeros ir aukotis šeimai – Šumanai susilaukia net aštuoneto vaikų. Likimas lemia, jog į jų namus įžengia dar vienas didis kompozitorius – Johanesas Bramsas, įsimylintis keturiolika metų už jį vyresnę Klarą… 

Lyg Alisa veidrodžių karalystėje, Klara keliauja po muzikos ir meilės pasaulius, apsupta aštuonių vaikų, genialaus svajotojo sutuoktinio Roberto Šumano, tuo pat metu mėgina neatsisakyti savojo pašaukimo – nenutraukti intensyvaus koncertinio gyvenimo… 

Spektaklyje–koncerte apie Klaros Šuman likimą papasakos pianistės Guodos Gedvilaitės atliekami K. ir R. Šumanų kūriniai (beje, muzikos pasaulyje ši pianistė neretai pavadinama „lietuviškąja Klara Šuman“) bei pirmąsyk į lietuvių kalbą versti, aktorės Birutės Mar interpretuojami K. ir R. Šumanų laiškų, dienoraščių bei amžininkų prisiminimų fragmentai.

Idėjos ir scenarijaus autorės – Birutė Mar ir Guoda Gedvilaitė, režisierė – Birutė Mar, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, garso režisierius- Marius Vilčinskas.

K.ir R Šumanų bei amžininkų laiškų, prisiminimų fragmentus vertė G.Gedvilaitė ir B.Mar

Spektaklio-koncerto „Klara. Meilės daina“ premjera – Vilniaus rotušės muzikos festivalyje balandžio 8 d. 

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

2024-04-03

    Solo teatro komanda sugrįžo iš vieno svarbiausių arabų šalių teatrų forumų – tarptautinio eksperimentinių teatrų festivalio Kaire (Egiptas), vykusio 2023 m. rugsėjo 1-8 dienomis jubiliejinį 30-jį kartą. Pasak organizatorių, iš 88-ų į festivalį aplikavusių užsienio pastatymų – į programą atrinkti 8, tarp jų ir Lietuvos kūrėjų spektaklis “Antigonė”, režisierės ir aktorės Birutės Mar sukurtas pagal Sofoklio tragediją. Taip pat festivalyje pristatyta dešimt spektaklių iš arabų šalių. 

    Pasirodymus vertino tarptautinė žiuri – per uždarymo ceremoniją paskelbti festivalio laureatai, išrinkti ryškiausi darbai. Lietuvos vardas per iškilmingą apdovanojimų įteikimą nuskambėjo pirmas – laureato diplomas Solo teatro “Antigonei”, kaip išskirtiniam užsienio spektakliui. Į didžiają Kairo operos teatro sceną pakilusiai  Birutei Mar apdovanojimą įteikė Egipto kultūros ministrė Neveen Al-Kilany. Ir per apdovanojimų teikimą, ir po “Antigonės” spektaklių iš salės skambėjo garsūs šūsniai “bravo” lietuvių kūrėjams. 

    Festivalyje taip pat dalyvavo Lietuvoje jau pažįstamas (šįmet viešėjęs tarptautiniame teatrų festivalyje “Jėga” Alytuje) Nodar Dumbadzės jaunimo teatras iš Tbilisio, parodęs marionečių spektaklį suaugusiems “Otelas”. Festivalio laureatu už geriausią režisūrą tapo šio spektaklio režisierius Gia Margania. Taip pat apdovanota eilė arabų šalių teatro kūrėjų.    

   Nors festivalio savaitę tvyrojo 45 laipsnių karštis, spektakliai vyko sausakimšose Kairo teatrų scenose. “Antigonei” teko ypatinga garbė – spektaklis du kartus parodytas viename seniausių ir gražiausių pastatų – Kairo operos Teatro mažojoje salėje, talpinančioje 400 žiūrovų.

  Festivalio įspūdžiais dalinasi aktorė ir režisierė Birutė Mar: “Kelionė į Egiptą buvo tikras nuotykis. Paprastai Europos festivaliuose jau pažįstame vieni kitus, o čia – visiškai nauji veidai, vardai, kolegos dauguma iš mums dar neatrastų arabų kraštų. Kaip jie priims ir išgyvens spektaklį, vaidinamą lietuvių kalba (nors ir su angliškais subtitrais)? Kaip suvoks kitokią nei jiems įprasta teatrinę kalbą? O arabų žiūrovai ne tokie mandagūs kaip Lietuvoje – jei jiems nuobodu, jie neišsijungia mobilių telefonų, replikuoja, palieka salę. Tad prieš “Antigonę” buvau nusitekusi viskam… Tačiau abiejų spektaklių metu salėje tvyrojo spengianti tyla – tai buvo didžiausia “arabiška dovana” ir atpildas.  

 Nustebino žiūrovų veržimasis į spektaklius – – kaip kadaise pas mus, į Jaunimo teatrą žiūrėti Nekrošiaus! Policija prie įėjimo,  už durų dažnai likdavo nepatekusių minia.  Nors festivalio laikas trumpas ir intensyvus (susitikimai, repeticjos, spektakliai), tačiau būnant Kaire norėjosi įkvėpti senosios šalies civilizacijos dvasios – tad labai anksti keldavomės, kad bent valandėlei aplankyti Egipto piramides, fantastiškus Kairo muziejus. Tos patirtys ir “Antigonei” suteikė naujų prasmių – tarsi panardino gilyn į praeitį, į senąjį Dievų laiką, apie kurį rašė Sofoklis… Tiesa, ypatingai dėkingi esame mus festivalio metu nuoširdžiai globojusiai Lietuvos Respublikos ambasadai Kaire”. 

        Birutės Mar “Antigonė”, kuriame aktorė viena įkūnija šešis Sofoklio tragedijos personažus (spektkalis buvo sukurtas ir anksčiau rodytas LNDT scenoje), jau du dešimtmečius sėkmingai keliauja po tarptautinius teatro festivalius, pelnė eilę apdovanojimų. Egiptas – dvidešimt antroji šalis, kurią aplankė šis spektaklis. Kostiumus “Antigonei” sukūrė Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Antanas Kučinskas, vaizdo režisierius – Andrius Jakučionis.

        Solo teatras kviečia mažuosius žiūrovus į premjerą vaikams ir visai šeimai „PRINCESIŲ SALA“. Žaismingą muzikinį spektaklį pagal to paties pavadinimo knygą sukūrė pati rašytoja, dramaturgė ir režisierė Birutė Mar.

     Spektaklio kūrėją puikiai pažįsta jaunieji skaitytojai ir žiūrovai: pastaraisiais metais ji režisavo du muzikinius projektus su Lietuvos simfoniniu pučiamųjų orkestru („Trimito skrydis“ ir „Trimito miestas“), B. Kutavičiaus opera-pasaką „Kaulo senis ant geležinio kalno“ Klaipėdos koncertų salėje. Taip pat parašė šešias knygas vaikams – knygelė „Gėlininkė“ tapo 2014 m. Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureate ir buvo nominuota „Metų knygos vaikams“ apdovanojimui.

     Kuriant spektaklį, Birutei Mar talkino jos kūrybos bendražygiai – dailininkė Indrė Pačėsaitė, choreografė Sigita Mikalauskaitė, kompozitorius Antanas Kučinskas, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas.

     Taip pat ši kartą režisierė pakvietė kartu kurti jauną dainų autorę ir atlikėją Gintarę Bauerytę (ji sukūrė spektakliui muziką dainoms ir pati spektaklyje gyvai jas atlieka), aktores Alvydę Pikturnaitę ir Taurą Kvietinskaitę, vaizdo projekcijų dailininką bei garso režisierių Marių Vilčinską.

    Apie spektaklio kūrimą pasakoja režisierė Birutė Mar bei dainų autorė ir atlikėja Gintarė Bauerytė.

   Birutė Mar: „Knygos „Princesių sala” idėja gimė dalyvaujant viename moterų seminare, kur kartu su vedančiąja psichologe dalyvės mėgino atsakyti į klausimą: ko gi trūksta, kad gyvenime nesijaučiame tikromis „princesėmis“? Dažnai nepasitikime savimi, nemokame įvardinti savo norų, būti moteriškos ir pralaidžios išbandymams, kodėl taip sunku žaismingiau žvelgti į gyvenimą? Bandėme pačios sau atsakyti į šiuos klausimus, grįžti į vaikystės prisiminimus ir išgyvenimus. Seminaras simboliškai vyko vaikų darželio salėje. Ir tuomet, besėdint suaugusioms moterims ant spalvotų pagalvėlių ir spalvotais pieštukais piešiant savo emocijas (pyktį, baimę, nerimą), atėjo mintis:  nors mes jau suaugę, bet juk viduje tebesame tarsi mažos mergaitės, pažeidžiamos ir jautrios, neišmokę būti tikromis princesėmis ar karalienėmis…

    Ir nejučia, seminaro metu, ėmiau rašyti apie istoriją apie „princesių mokyklą“, kurios herojės mokosi pažinti save – tai buvo būsimos knygos „Princesių sala“ pradžia ir apmatai.

     Išties svarbu, kad jau vaikystėje mažieji išmoktų nebijoti savo emocijų ir pažeidžiamumo, mokytųsi įvardinti norus, girdėti ir atjausti vienas kitą. Kad paskui nereiktų gaišti laiko, pusę gyvenimo mėginant užgydyti savo vidines traumas. O vaikų spektaklyje apie labai svarbius dalykus galima kalbėti lengvai, tarsi žaidžiant.  Tai, žinoma, labiau „mergaitiškas“ spektaklis – nors mergaičių paslaptis smalsu sužinoti ir berniukams… Pažinti save aktualu visiems.

    “Princesių salos” herojės – penkios labai skirtingos princesės: japoniukė Juki, indė Maja, prancūzaitė Faustina, kalnų šalies princesė Amelija ir Smiltelė iš mūsų gimtosios Lietaus šalies. Tad spektaklyje vaikus supažindinsime ir su skirtingų šalių kultūra, papročiais.  

    Pamaniau, jog ir aktorėms, ir vaikams bus įdomiau – jei trise suvaidinsime penkias princeses, nes tikras scenos džiaugsmas – tai netikėtas persikūnijimo stebuklas!

     Kuriant „Princesių salą“, scenoje norėjosi regėti pasaką, kokia man pačiai būtų patikusi vaikystėje – spalvinga, šviesi ir magiška. Tą magiją mėginome sukurti vaizdo projekcijų, šviesų, muzikos pagalba. Ir žinoma, nuoširdaus buvimo scenoje.

     Džiaugiuos, kad į kūrybos procesą įsiliejo jaunos talentingos aktorės – Alvydė Pikturnaitė ir Taura Kvietinskaitė. O muziką dainelėms sukūrė Gintarė Bauerytė (dirbanti su vaikais kaip pedagogė – mokanti juos muzikos terapijos), jau daugeliui pažįstama iš savo autorinių dainų.”

    Gintarė Bauerytė:  „Labai gera prisidėti prie šviesaus darbo ir išbandyti savo kūrybines jėgas kiek kitokiame nei įprastai amplua – kuriant dainas spektakliui. Norėjosi, kad dainos, kaip ir kiekviena princesė, turėtų skirtingą charakterį, tačiau tuo pat metu būtų įsimenamos, įtraukiančios mažuosius spektaklio žiūrovus. Pats kūrybinis procesas buvo labai įdomus, nes dainas iš pradžių kūriau pagal Birutės Mar tekstus, o vėliau, jau repeticijų metu (kadangi dainos spektaklyje atliekamos gyvai) – jos tarsi „šlifavosi“, keitėsi, derinosi prie personažų, jų judėjimo scenoje…“ 

    „Princesių salos“ premjerą vilniečiai žiūrovai išvys Vilniuje, Menų spaustuvės Juodojoje salėje, vasario 19 ir kovo 5 dienomis. Po premjerinių spektaklių mažųjų laukia siurprizas – susitikimas su aktorėmis bei režisiere ir autore Birute Mar.     

       Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Kūrybos studija SOLO, prieš porą metų išleidusią knygų seriją „Birutės Mar knygų vaikams biblioteka“ (kurioje yra ir knygelė „Princesių sala“, išradingai iliustruota dailininkės Kristinos Norvilaitės). Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba bei Vilniaus miesto savivaldybė. 

D. Matvejevo nuotraukos

      Solo teatras pristato Ukrainai paremti skirtą kūrybos jungčių projektą – literatūros ir muzikos vakarą „LIEPSNOS GELTONOS IR MĖLYNOS“. Idėjos/scenarijaus autorė ir režisierė – Birutė Mar, renginyje dalyvauja Lietuvos ir Ukrainos menininkai: poetas Vainius Bakas, aktorė Birutė Mar, birbynininkas Egidijus Ališauskas, kanklininkė Aistė Bružaitė, folkloro atlikėja Halyna Pšeničkina (Ukraina), solistė Ksenija Bakhritdinova (Ukraina).

      Pasak režisierės, renginio idėja kilo pavasarį, kuomet nelauktai prasidėjusio žiauraus karo Ukrainoje realybė sukrėtė ir nustelbė buvusius kūrybinius sumanymus – kilo vidinė būtinybė prisidėti, paremti, liudyti tiesą: „Kaip dauguma, kas rytą vos pabudusi sekiau protu nesuvokiamo karo naujienas, skaičiau širdį veriančias ukrainiečių poetų eiles bei tenykščių žmonių liudijimus, atradau ir lietuvių poeto Vainiaus Bako poeziją – kiekvienai karo dienai nuo pirmos jo dienos ligi šiandien poetas kasdien skiria po eilėraštį, publikuodamas savo socialinių tinklų Facebook paskyroje. Kurti šį projektą įkvėpė ir susitikimai su pavasarį į Lietuvą atvykusiomis menininkėmis-karo pabėgėlėmis: folkloro atlikėja ir tyrinėtoja Halyna Pšeničkina bei Kijevo operos teatro soliste Ksenija Bakhritdinova. Halyna pati eilę metų dalyvavusi folkloro ekspedicijose Ukrainoje, užrašiusi daugybę unikalių senųjų ukrainietiškų dainų. Pasak jos, daugelio jas dainavusių žmonių jau nebėra šiame pasaulyje, o šiandien nebėra ir daugumos kaimų, kur tie žmonės gyveno – jau sunaikintų karo… O kai išgirdau Ksenijos dieviškai atliekamus ukrainietiškus romansus, pamaniau: būtinai reikia surengti mūsų bendrą vakarą, kur skambėtų jų balsai, ukrainiečių dainos, tenykščių žmonių ir bičiulių liudijimai bei karą jautriai atliepiančios Vainiaus Bako eilės. Joms pritartų ir lietuviškos liaudies muzikos sąskambiai…“

     „Liepsnos geltonos ir mėlynos“ – tai scenoje skaitomas, poezijos kalba išgyvenamas „karo dienoraštis“ (pavadinimui pasirinktas V.Bako eilėraščio įvaizdis „Liepsnos geltonos ir mėlynos“), persipinantis su senųjų ukrainiečių liaudies dainų, romansų bei lietuvių muzikos (birbynės ir kanklių) melodijomis. Scenoje atliekamos autentiškos muzikos gija, liudijanti per amžius neišnykstantį žmogaus tikėjimą geresniu, harmoningu pasauliu – tarsi kontrastas scenoje skaitomai nūdienos „karo poezijai“ , brutaliai realybei. Tai kelionė per emocines karą išgyvenančiųjų patirtis: nuo nevilties, skausmo, pykčio – iki šviesos, vilties, tikėjimo žmogiškumo pergale prieš blogį. Neleidžiant sau ir žiūrovui pamiršti, kad nėra nieko pavojingesnio, nei apsiprasti su blogiu, šiandien niokojančiu kaimyninę Europos šalį.

…

„LIEPSNOS GELTONOS IR MĖLYNOS“ renginiai 2022-2023-siais:

• 2022 m. rugpjūčio 25 d. Utenos A. ir M.Miškinių viešojoje bibliotekoje.   
• 2022 m. rugsėjo 23 d. Molėtų viešojoje bibliotekoje.
• 2022 m. rugsėjo 28 d. Anykščių koplyčioje.
• 2022 m. spalio 4 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė.
• 2023 m. vasario 25 d. Vilniaus knygų mugėje.
• 2023 m. balandžio 24 d. Kauno raj. savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Garliava).
• 2023 m. gegužės 17 d. Rašytojų klube, Vilniuje. Tarptautinio literatūros festivalio „Poezijos pavasaris” programoje.

…

Renginio „LIEPSNOS GELTONOS IR MĖLYNOS” Vilniuje vaizdo įrašą galite peržiūrėti youtube platformoje: https://www.youtube.com/watch?v=XN82FkyyPzE&ab_channel=Soloteatras

Įėjimas į renginius laisvas, bus galimybė (aukų dėžutė) paremti nukentėjusius nuo karo Ukrainoje.

…

ATSILIEPIMAI:

Kauno raj. savivaldybės viešoji biblioteka (fb, 2023.04.25): „Balandžio 24-osios vakarą Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė, režisierė, choreografė, poetė Birutė Mar pristatė jungtinį Lietuvos ir Ukrainos menininkų projektą „Liepsnos geltonos ir mėlynos“.

Poetiniai tekstai, aktualizuojantys karo draskomos šalies kasdienybę ir ribines egzistencines gyventojų patirtis, kaitaliojosi su ukrainiečių liaudies dainomis, romansais. Birbynė ir kanklės audė lietuviškos tautinės muzikos gijas. Nors renginyje dėl publikos dėmesio konkuravo dvi didžiosios mūzos – Poezija ir Muzika, vis dėlto pagrindinius laurus pelnė tai, kam menas padėjo atsiskleisti visa jėga, – žmonių bendrystė, atjauta ir parama artimui. Poetinis žodis atskleidė emocijų kaleidoskopą, o muzika suteikė jam šviesos ir amžinųjų vertybių atsvarą. Po renginio žmonės skirstėsi pasikeitę – šiek tiek jautresni artimo skausmui, šiek tiek susimąstę, šiek tiek emociškai sukrėsti, šiek tiek labiau vertinantys savo turimą taiką ir laisvę.

Nuoširdžiai dėkojame idėjos autorei ir režisierei Birutei Mar, visiems renginio dalyviams ir žiūrovams.”

Projektą finansuoja:

Projekto partneriai:

    2021 m. spalio 8 d. Solo teatro įkūrėja, aktorė ir režisierė Birutė Mar Lietuvos kultūros ministerijoje buvo apdovanota garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – už išskirtinę aktorinio meno raišką, talentą ir kūrybinę drąsą, už meistrystę kuriant monospektaklius bei reikšmingus pasiekimus tarptautiniuose teatro festivaliuose, už įkvepiančią įvairiapusę kūrybinę veiklą. 

Sveikindamas laureatus Birutę Mar, Violetą Podolskaitę, Liną Puodžiukaitę-Lanauskienę, Dalią Adelę Augunas, Zitą Sinkevičienę, Sigitą Šamborskį, kultūros ministras Simonas Kairys pabrėžė: „Tai ženklas, kad esate ne tik girdimi, matomi ir jaučiami – esate vertinami ir mylimi. Tai ženklas, kad nelengvame kelyje yra kas palaiko ir Jūsų nešulį, ir Jūsų tikėjimą. Tegu ir palaikymo, ir šviesos, ir tikėjimo būna kuo daugiau.“

  Simboliška, kad šio garbingo apdovanojimo Birutė Mar sulaukė iškart po naujausio savo spektaklio „Motinos pienas“, sukurto pagal latvių rašytojos Noros Ikstenos to paties pavadinimo romaną, premjeros. Šis spektaklis apie laiką, kurį Birutė Mar ne tik puikiai žino, bet atveria tai, kas mus pavertė tokiais, kokie mes esame šiandien. Jeigu Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Ledo vaikai“, kuris vertinamas kaip vienas geriausių jos kūryboje, tema susijusi su tremtimi, tai naujasis spektaklis – kitas istorinis tarpsnis, mūsų gyvenimo vakardiena. 

Ši kelionė po spektaklių laiką itin glaudžiai susijusi su naujuoju apdovanojimu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Per kelis dešimtmečius susiformavo ne tik Birutės Mar misionieriškas požiūris į savo kaip aktorės-režisierės profesiją, bet ir siekis kuo giliau pažinti ir kaskart naujai reflektuoti monospektaklį kaip reiškinį, teorinę refleksiją pritaikyti kuriant naujus spektaklius. Vos tik baigusi studijas Sankt Peterburgo teatro akademijoje, Birutė Mar išvyko ilgai stažuotei į Japonijos teatro mokyklas. Grįžusi, po pirmųjų sėkmingų režisūrinių žingsnių Lietuvos teatre, ši menininkė nesustojo, neapsiribojo savo pasiekimais – nuolat tobulinosi, ieškojo galimybių dalyvauti įvairiuose Europos seminaruose, stažuotėse, skirtuose aktoriaus profesiniam ugdymui. 

Birutė Mar – gerai žinoma ne tik Lietuvos, bet pasauliniame teatro kontekste. Šiandien ją drąsiai galime vadinti aktore-lydere monodramos srityje, nes Birutė Mar itin dažnai pelno įvairių tarptautinių festivalių pagrindinius apdovanojimus.

  Nors pandemija ir toliau varžo renginių laisvę, tačiau apdovanojimų šventė vyko ypatingai jautriai, meniškai ir šiltai sukurtoje aplinkoje. Kiekvieno pasisakiusio kalboje neliko įtampos, bet skleidėsi išmintis ir mąstymo laisvė.

  Kaip ir priklauso polifoniškajai Birutei Mar, ji pasitelkė savo poetinius įgūdžius ir paskaitė eilėraštį „Autobiografinis“. Nors sukurtas lygiai prieš dvidešimt metų, tačiau jo prasmė neprasilenkia su šios dienos menininkės nuostatomis, išgyvenimais, kasdienybe ir kūrybos paslaptimi.

išmokti visokių triukų –
vilkėti fraką, peruką
mikliai keisti grimą ir kaukes
šaudyti (iš tuščio šautuvo)
laikyti špagą, špygą (kišenėj)
nepamiršti iškalbos meno
ir pačių paprasčiausių dalykų –
kvėpavimo, dikcijos, elegancijos
formos, santykio
(kad paskui vieną dieną suprastum
KAM visa tai, ir ne tik…)
įveikti visas baimes
traumas, ligas – didybės
maniją, depresiją, nerimą
slogą, laikiną meilę
dar būtinai – saikingai gerti ir valgyti
lavinti ne tik kūną –
atmintį, klausą, skonį
vieną po kito skaityti
Nietzschę, Freudą, Platoną, klasikus
(„dviračiai – seniai išrasti“ –
bet ne visi dar keliai…)
išmokti alsuoti giliai
kad užmigtum
nepamiršti jogos, tylos, meditacijų
garsų terapijos, šokių
išmokti visokių –
menuetų, valsų, duetų,
piruetų, tango, baleto
striptizo ir net
išmokti stovėti tamsoje
būti paskutiniu
išmokti laukti
(kol pagaliau nusišypsos laimė – vieną dieną
visų akivaizdoje pakilti spindulio balto švieson
ir, viską užmiršus, pereiti lyną ploniausią,
užmerktomis akimis, lengvai tarsi koptum
žvaigždynais, likimo styga, staiga
supratus KAM visa tai,
ir ne tik…)
ir kas benutiks –
virtuoziškai išsisukti
koketiškai šypsotis
elegantiškai lenktis
mįslingai tylėti
fotogeniškai atrodyti, tačiau
filosofiškai žvelgti į viską
(staiga supratus KAM visa tai, staiga
suklusus, kaip verčiasi, virpa,
kūlvirsčiais skrieja maža
akrobatė – širdis…)

Parengė Daiva Šabasevičienė  (www.teatras.lt)

Nuotrauka: Visi laureatai su Kultūros ministru. Liudo Masio nuotr.

2021 m. rugsėjo 28, 29 d. Vilniuje, Meno forte įvyko Solo teatro spektaklio „MOTINOS PIENAS“ premjera, sukurto pagal vienos žinomiausių šiuolaikinių latvių rašytojų Noros Ikstenos romaną. Inscenizacijos autorė ir režisierė – Birutė Mar, muziką kūrė ir parinko – Antanas Kučinskas, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, vaizdo projekcijų autorius – Karolis Bratkauskas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, choreografė ir režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė. Motinos ir Dukters vaidmenis atlieka – Birutė Mar, Giedotojos – Virginija Skirmantė.  „Motinos pieną“ į lietuvių k. išvertė Laura Laurušaitė (už šio romano vertimą pelniusi „Metų vertėjos“ premiją).  

„Motinos pienas“ – tai motinos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje 1969-1989 metais, o taip pat – šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo. Viskas labai atpažįstama – ir sovietinė mokykla, ir stingdantis sistemos negailestingumas, ir artėjančios laisvės nuojauta…  Spektaklyje Birutė Mar kuria du vaidmenis – motinos ir dukters. Motina – gydytoja, tremtinio dukra, iš kurios sovietų valdžia atima viską: ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei prasmę. Jos dukra – mamos priešingybė, iš prigimties kupina gyvenimo geismo.

Po būsimo spektaklio „Motinos pienas“ eskizo peržiūros Visagino tarptautiniame monospektaklių festivalyje (2020 m. spalį), teatrologė Aušra Gudavičiūtė rašė: „B. Mar meistriškai kūrė ir psichologiškai, ir plastiškai skirtingas personažes, tačiau spektakliui gilėjant ėmė atrodyti, kad aktorė vaidina apibendrintą personą, kurios vaizdinė metafora būtų ta motinos dukrai padaryta naujametė dviveidžio kaukė. Tai asmenybės turinys, kurį kiekviena moteris atpažįsta savyje, negalėdama atskirti, ar šitaip norėtų pasielgti ji pati, ar jos mama, ar tai jos pačios, ar melo ir prievartos persmelktos gyvenamosios aplinkos motyvai… Vertingiausia ir skausmingiausia spektaklyje – motinos ir dukros ryšys, kurio dramatizmas spektakliui vystantis galėtų peraugti netgi konkrečios epochos ribas.“ (A. Gudavičiūtė „Priešinimasis dabarties grėsmėms, atsigręžiant į praeitį“; „Teatras“, 2020)

Spektaklis itin aktualiai suskamba šiandien – atsigręžimas į dar netolimą praeitį kelia esminius klausimus ir apie mūsų šiuolaikinės visuomenės būsenas ir pasirinkimus. Pasak režisierės Birutės Mar, galbūt jau atėjo laikas pažvelgti į sovietinę epochą iš šalies: „man regis, anksčiau daugelis menininkų dar nenorėjo ten „kišti nosies“, tas laikas dar buvo per arti – norėjosi pabėgti nuo jo, jį pamiršti, atsikratyti. Bet… tos patirtys tūno giliai mūsų viduje. Pastarųjų metų pandemija tai puikiai parodė – kiek mumyse slypi nepasitikėjimo (valdžios – žmonėmis, žmonių – savo valdžia), kaip staiga nubunda viduje tūnantis susiskaldymo, žmonių rūšiavimo, baimės „genas“.

Apie naująjį spektaklį siūlome paskaityti A. Gudavičiūtės parengtą interviu su spektaklio inscenizacijos autore ir režisiere Birute Mar – „B. Mar premjera „Motinos pienas“ – spektaklis apie tylą: ir mano mama taip norėjo apsaugoti mane“ (15min.lt, 2021.09.27)

Nuoroda:

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/renginiai/b-mar-premjera-motinos-pienas-spektaklis-apie-tyla-ir-mano-mama-taip-norejo-apsaugoti-mane-29-1571616