2026 m. spalio 29 d. Europos komisija paskelbė pirmą kartą teikiamos Simone Veil premijos (Simone Veil Prize) finalistus. Šiuo apdovanojimu įvertinamos iniciatyvos, puoselėjančios istorinę atmintį, Europos žydų kultūros paveldą, skatinančios dialogą ir tarpusavio supratimą. Apdovanojimas pavadintas Simone Veil – pirmosios tiesiogiai išrinkto Europos Parlamento pirmininkės, teisininkės, feministės ir Holokaustą išgyvenusios moters – vardu.
Tarp 5 finalistų, atrinktų iš įvairių Europos šalių projektų, kategorijoje „Shared histories“ pateko Solo teatro dokumentinis spektaklis “MĄSTANTI BARAKŲ ŠIRDIS”/THE THINKING HEART OF THE BARRACKS, dramaturgė ir režisierė BIRUTĖ MAR.
Spektaklyje susipina trijų skirtingų laikotarpių moterų likimai: Nyderlandų žydės Etty Hillesum, Antrojo pasaulinio karo metais žuvusios Aušvice, lietuvės Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės, paauglystėje ištremtos į sovietinį lagerį, ir ukrainietės Natalijos Skrinnik, Rusijos karo prieš Ukrainą metu patyrusios nelaisvę netoli Bučos.
Tikrais dienoraščiais, laiškais ir asmeniniais liudijimais paremtas spektaklis atskleidžia žmogaus pastangas išsaugoti orumą, tikėjimą ir vidinę laisvę nežmoniškomis sąlygomis. Skirtingas istorines patirtis jungiantis kūrinys kelia universalius klausimus apie žmogiškumą, atmintį ir dvasinį atsparumą prievartai.
Projektus vertino 15 nepriklausomų Europos ekspertų. Pasak Lietuvos atstovybės Europos Sąjungoje kultūros atašė Vida Graziene, dviejų Lietuvos projektų patekimas į finalą (antrasis – kategorijoje „Living Heritage“ tarp finalistų patekęs Linos Šlipavičiūtės projektas „Sienos prisimena“) – tai didžiulis Lietuvos menininkų įvertinimas Europos mąstu.
Premijos laureatai bus paskelbti gruodžio 2 d. Briuselyje.
Solo teatro aktorės ir režisierės Birutės Mar kalba, pasakyta Lietuvos respublikos Seime 2025 m. birželio 14 d. minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti.
Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)
Dėkinga, kad šiandien esu pakviesta tarti žodį ir nuo savęs. Prieš tai skaičiau tremtinių eilėraščius – Juozo Butkevičiaus, Izabelės Baublytės-Balčiūnienės, Vytenio Grabausko, rašytus tolimame Sibire, Kazachstano stepėse, Mordovijos lageriuose, Laptevų jūros ledo salose… Paskutinės eilės – mano pačios, parašytos klausant tėvų pasakojimų apie jų vaikystę tremtyje.
Mano tėveliai – irgi Laptevų jūros salų tremtiniai, ištremti tą lemtingą 1941 m. birželio 14-ąją. Ištremti dar vaikai, kaip daugelis, ir likimas lėmė jiems kartu užaugti vienoje jurtoje Tit-Arų saloje, pačiose šiaurinėse tolimiausiose lietuvių tremties vietose… Pagal tėvų vaikystės prisiminimus ir kitų tremtinių istorijas esu sukūrusi spektaklį „Ledo vaikai“, kurio herojė – keturmetė traukiniu į nežinią iškeliaujanti mergaitė, kokia tada buvo mano mama Jūratė Vaičiūnaitė. Mane ypač sujaudino jos prisiminimas, kai traukinyje, kuriuo daugybė lietuvių tada riedėjo į rytus, o mergaitė dar, aišku, nieko nesuprato, kur juos veža – jai bežaidžiant nuo jos suknelės nutrūko vienas bumbuliukas ir netyčia nuriedėjo ant traukinio bėgių. Ji taip raudojo to bumbuliuko, o paskui vis svajojo grįžti ir jį atrasti… Kai mama tai pasakojo, man išsyk tas raudonas vaiko pamestas bumbuliukas ant bėgių pasirodė kaip be galo trapi ir skaudi metafora – tarsi visos anuometinės Lietuvos likimas. O ir tame traukinyje, mama pasakojo, regėdami daugybę perpildytų vagonų, vežančių viena kryptimi, – žmonės ir galvojo: kad išveža visą Lietuvą…
Spektaklį „Ledo vaikai“ baigiu mamos žodžiais, kurie įstrigo pasakyti jos po daugelio metų. Kai per auksines tėvelių vestuves kunigas bažnyčioje juos laimindamas paklausė: „Ir kas jus abu tokius gražius padarė?“ Mano mama tą pačią akimirką atsakė: „Sibiras, mes gi Sibiro vaikai“.
Mama jau danguje, bet ta jos begalinė stiprybė tebėra šalia. Ir išgyvendama spektaklį, pati kiekvieną sykį semiuosi stiprybės – iš visų tų žmonių, kurių gyvenimų fragmentus, prisiminimus suvėriau pjesėje. Man regis, sunkiausia dalia tada teko ne tėvams, kurie buvo dar vaikai, dar nežinojo, kas yra blogis ar gėris – bet mano seneliams mokytojams, ištremtiems jau brandžiame amžiuje, kurių jaunystė prabėgo nepriklausomoje Lietuvoje, kurie dirbo ir kūrė tą nepriklausomą Lietuvą – abu mokytojavo Kupiškio krašto mokyklose. Senelis Vaičiūnas Klemensas buvo mokyklos direktorius, tuo metu statė naują mokyklą Šeduvoje. Pasak mamos, jos tėvų – nepriklausomybės žmonių – karta buvo visai kitokia. „Kitokios buvo jų vertybės“, ji sakydavo. Sąžiningumas. Vidinis orumas. „Kaimo liktarnos…“ – tada mokytojus vadino. Kitaip tariant, „šviesuoliai“ – ne veltui, aišku, ištremti pirmieji, kad nebešviestų kitiems. Todėl jie, liktarnos, niekaip negalėjo suprasti, už ką juos išveža. Todėl ir nebėgo – tikėjo, kad nekalti ir kad greitai grįš…
O sugrįžo į Lietuvą po dvidešimt dviejų metų, 1963-aisiais. Sugrįžo, aišku, ne visi… Tėtis dar trejus metus praleido ir rusų kariuomenėje, povandeniname laive prie Sachalino. Jo žodžiai: „Grįžęs tėvynėn, išlipęs iš traukinio atsiklaupiau, paėmiau saują Lietuvos žemės ir neišlaikęs apsiverkiau“…
Pamenu, koks stebuklas tėvams buvo devyniasdešimtieji, nepriklausomybė. Tai tapo jų pagaliau pilnaverčiu gyvenimu, jie nepraleido nė vieno mitingo, dieną naktį stovėjo prie parlamento per sausio tryliktos įvykius, dalyvavo kaip stebėtojai visuose rinkimuose, balsavimuose, nešiojo biuletenius – visur, vos suskamba Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“, dainos ir eilės apie tėvynę – mamos akyse ašaros, ji visados su tautiniais rūbais. O paskui, jau vėliau – mama negalėjo patikėti, kaip greitai žmonės užmiršta laisvės kainą. Labiausiai ją slėgė, gerėjant gyvenimui, žmonių nepasitenkinimas kažkuo neesminiu, tarpusavio rietenos, ji vis kartojo – kaip galima dėl gerovės pamiršti tai, kas svarbiausia. Mane labiausiai sugraudino mamos žodžiai, ištarti krizės laikotarpiu, kada buvo mažinamos senjorų pensijos, jai pasakius: „Aš pensiją galiu paaukoti, kad tik Lietuvai geriau būtų“…
Ir pagalvojau: ką pasakytų mano tėvai, stovėdami šiandien čia? Prieš kelias dienas to ir paklausiau savo devyniasdešimtmečio tėčio Algirdo Marcinkevičiaus – ką jis pasakytų, jei jam reikėtų tarti žodį šiame minėjime. Jis atsakė išsyk, suformulavęs labai aiškiai ir lakoniškai: „Pasakyčiau, kad be praeities nėra ateities. Daugelis dabar sako: užmirškim, kas buvo. Bet negalima pamiršti, nes PRAEITIES TRAGEDIJA YRA MŪSŲ MOKYTOJA… Ir šiandien, gyvendami džiaugsme, turim prisiminti ir praeitį ir galvoti, kodėl taip įvyko, kad nepasikartotų vėl…“
PRAEITIES TRAGEDIJA YRA MŪSŲ MOKYTOJA.
Apie tai mąstydama, noriu pacituoti šiandien labai aktualius, mano kito spektaklio herojės, XX a. pradžioje gyvenusios to laikmečio Lietuvos šviesuolės, rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos žodžius: „Kas mes do tauta, kad už užgautą ambiciją einame pas priešą ir drėbstome purvais savo tautiečius. Kaip čia kultūra gali kilti, kad partijų kova viešpatauja visur: ką vieni pastato, kiti griauna! /…/ . /…/ Pešasi ne dėl to, kad būtų didesnė nauda Lietuvai, bet dėl užgauto egoizmo! /…/ Kai svetimtaučiai savo naudos teieškojo, tai tuščia jų, žinojom, kad jų engėjų esama. Bet kai mes patys vienos minties esame vedami – kaip čia didžiausią „valstybės ragaišio” kąsnį nukandus – tai širdis plyšta. Aš žinau, kad yra patriotų, yra tikrų krikščionių – kitaip čia viskas sugriūtų! Bet kodėl tiek mažai?” Ir tai parašyta prieš šimtą metų.
Prisiminkime šiuos žodžius ir šiandien, minėdami birželio 14-ąją šiuose rūmuose, ir kasdien. Nes šiandien esame kaip niekad pažeidžiami. Baisu, kad mažas vaiko suknelės bumbuliukas gali vėl atsidurti ant bėgių… Esame stiprūs tik tada, kai esame vieningi. Vienybė padėjo išlikti lietuviams ir lageriuose, ir tremtyje. Pasak mamos, nepamirškim svarbiausių vertybių – kad laisvė, laisva Lietuva yra STEBUKLAS, kaip to nė akimirką nepamiršta tie, kurie žino laisvės kainą. Praeities tragedija yra mūsų mokytoja.
Ačiū visiems tremtiniams, politiniams kaliniams – ir, matau, esantiems šioje salėje, kurių stiprybė, vienybė ir drąsa vedė mus į LAISVĘ. Ir vėl pasikartosiu iš visos širdies – ačiū Ukrainai, iš kurios dabar semiamės stiprybės, kuri šiandien gina ir mūsų laisvę.
Solo teatras 2026 m. įgyvendina projektą, pristatydamas naujausių spektaklių ciklą Vilniuje, kurio motto „Teatras kaip gyva istorija“. Vilniečiai bei sostinės svečiai turi galimybę pamatyti naujausius ir šiandien ypač aktualius teatro spektaklius, sukurtus dokumentinės medžiagos pagrindu, pristatančius svarbias Lietuvos istorijos kultūros asmenybes, analizuojančius genocido, istorinių traumų temas, susišaukiančias su šiuo metu pasaulyje vykstančiais įvykiais, karo grėsmėmis, šiuolaikinio žmogaus nežinios bei nerimo būsenomis.
Neparašytas laiškas. Nuotrauka D. Matvejevo
Projekte bus parodyti penki pastatymai – „Neparašytas laiškas“ Šatrijos Raganos gyvenimo ir kūrybos motyvais, kurios laiškų citatos, rašytų prieš šimtmetį – priverčia suklusti ir prisiminti apie šiandieną: „Kas mes do tauta, kad už užgautą ambiciją einame pas priešą ir drėbstome purvais savo tautiečius. Kaip čia kultūra gali kilti, kad partijų kova viešpatauja visur: ką vieni pastato, kiti griauna! Pešasi ne dėl to, kad būtų didesnė nauda Lietuvai, bet dėl užgauto egoizmo!”
Mąstanti barakų širdis. Nuotrauka D. Matvejevo
„Mąstanti barakų širdis“ – trijų genocidų istorijos (Bučoje, nelaisvėje mėnesį praleidusios ukrainietės Natalijos Skrinnik, lietuvės Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės, kalėjusios Sibiro lageriuose bei Aušvice žuvusios žydaitės Etty Hillesum likimai); „Motinos pienas“ pagal šįmet pasaulį palikusios žinomos latvių rašytojos N.Ikstenos romaną; bei „Ledo vaikai“ – jau lietuviško teatro klasika tapęs spektaklis pagal autorės tėvų ir kitų Lietuvos tremtinių prisiminimus apie pirmuosius trėmimus 1941 metų birželio 14-ąją, lietuvių tremtinių išgyvenimo istorijas tolimoje šiaurėje prie Laptevų jūros (spektaklyje panaudoti ir D.Grinkevičiūtės klasika tapę prisiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“).
Į ciklą taip pat įtrauktas mažųjų žiūrovų pamėgtas spektaklis visai šeimai „Princesių sala“, ugdantis vaikų empatiją, fantaziją, muzikalumą – siekiant pakviesti suaugusius ir vaikus savaitgaliais prasmingai praleisti laiką kartu, dalintis spektaklio įspūdžiais.
Naujovė – spektakliai „Ledo vaikai“ ir „Motinos pienas“ rodomi su subtitrais anglų kalba, siekiant pritraukti ir Vilniaus miesto svečius bei sostinėje gyvenančius ir dirbančius rezidentus, kurių skaičius auga, kuriems irgi svarbu pažinti šiuolaikinio lietuviškojo teatro kultūrą, Lietuvos istoriją.
Siekiant aukščiausios spektaklių kokybės, profesionalumo bei platesnio žiūrovų susidomėjimo – spektakliai 2026 m. rodomi prestižinėse salėse: Lietuvos nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje, Menų spaustuvėje, spektaklis vaikams – naujoje Konstitucijos prospekte įsikūrusioje teatro erdvėje „Smala“ (buv. Kamerinis teatras).
Pasak režisierės ir projekto sumanytojos Birutės Mar, teatro kalba scenoje prikelta istorija šiandien ypač aktuali – tai įtaigios istorijos pamokos žiūrovams: „Ne kartą po spektaklių „Ledo vaikai“, „Mąstanti barakų širdis“ girdėjau žiūrovų atsiliepimus ir dėkingumą – jie sakosi spektaklių metu tarsi ir patys keliavę tremtinių vagonais, patyrę badą, šaltį ir viltį grįžti namo, teikusią stiprybės ir jėgos ištverti mūsų tėvams ir protėviams. Džiaugiuos, kad Solo teatro spektaklių dėka žiūrovai gali apmąstyti svarbiausias žmogiškąsias vertybes, tėvynės – kaip vienos svarbiausių vertybių svarbą. Taip pat manau, jog Vilniuje darosi itin svarbu, jog teatrą galėtų lankyti ne tik vietiniai vilniečiai, bet ir anglakalbiai svečiai ir užsienio rezidentai, kurių sostinėje vis daugėja.“
Džiugu, jog ciklo vilniečiams „Teatras kaip gyva istorija“ žiūrovais tapo Lietuvos universiteto užsienio studentų bendruomenė, miesto svečiai, Lietuvoje dirbančių užsienio ambasadų darbuotojai. Spektakliuose lankosi ir pati jauniausia auditorija – Vilniaus gimnazijų ir aukštesniųjų mokyklų moksleiviai bei studentai, turintys galimybę spektaklius pamatyti pagal Kultūros paso programą.
…
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, sklaidą vykdant bendradarbiauja užsienio ambasados Lietuvoje, Lietuvos kultūros institutas.
Solo teatras, bendradarbiaudamas su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi (LMTKM), pristato 2026 m. renginių ciklą „TEATRAS – GYVA ISTORIJA“. Renginiuose per dokumentinio teatro patirtį, profesionalių teatro tyrėjų įžvalgas, pokalbius bei galimybę aplankyti LMTKM fondus lankytojams pristatysime svarbias kultūros asmenybes, susijusias su lietuviškojo teatro raida – rašytojus Joną Biliūną (1879–1907) ir Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą (1877–1930), aktorę ir režisierę Unę Babickaitę (1897–1961), teatro legendas Moniką Mironaitę (1913–2000) ir Rūtą Staliliūnaitę (1938–2011).
Dokumentinė spektaklių ciklo dramaturgija, paremta autentiška archyvine medžiaga – laiškais, kūrinių fragmentais, dokumentais, bei diskusijos su tyrėjais padės suvokti, kaip kultūra formavo Lietuvos visuomenės tapatybę, stiprino valstybingumo idėją. Juk lietuviškojo teatro istorija – mūsų valstybės raidos atspindys, susijęs su sudėtingais Lietuvai laikotarpiais: Rusijos imperijos priespauda, sovietų okupacija. XIX–XX a. sandūroje užgimęs lietuvių teatras tapo svarbiu tautos pasipriešinimo tyliuoju ginklu, vedusiu į Lietuvos valstybės išsaugojimą ir Nepriklausomybės atkūrimą.
Projekto iniciatorė, dramaturgė, režisierė ir aktorė Birutė Mar jau daug metų kuria dokumentinį teatrą pagal istorinių asmenybių gyvenimus. Ji nesyk įvardinta kaip „aktorė-teatrologė scenoje“, gebanti įtaigiai prikelti ir atskleisti kūrėjų likimus. Žiūrovai LTMKT „Muzeotekoje“ turės galimybę pamatyti penkis universalios menininkės sukurtus spektaklius – „Jis ir ji“, „Neparašytas laiškas“, „Unė“, „Lietuviškoji Nora“, o taip pat naujo spektaklio „Aš esu karalienė“, skirto aktorės Rūtos Staliliūnaitės kūrybai, eskizą. Po spektaklių žinomi Lietuvos teatro tyrėjai dr. Rasa Vasinauskaitė, literatūrologė dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė, LMTA profesorė ir dr. Daiva Šabasevičienė, rašytojai Aldona Ruseckaitė ir Arvydas Juozaitis pristatys lietuviškojo teatro raidos etapus, spektaklių herojų-asmenybių indėlį į šalies kultūros istoriją.
Taip pat žiūrovai turės galimybę aplankyti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondus – išvysti čia saugomus eksponatus.
2026 m. balandžio 22 d. 18 val. „JIS IR JI”. Spektaklis pagal Jono Biliūno ir Julijos Janulaitytės-Biliūnienės laiškus ir kūrybą. Po spektaklio teatrologė, dr. R. Vasinauskaitė apžvelgs lietuviškojo teatro ištakas XIX–XX a. sandūroje, mėgėjų teatro vakarus (besimokydamas Liepojos gimnazijose, juose dalyvavo ir J. Biliūnas) bei 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvykusį pirmąjį lietuvišką spektaklį – Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Pokalbis su žiūrovais (dalyvauja teatrologė dr. R. Vasinauskaitė ir spektaklio kūrybinė grupė).
2026 m. birželio 5 d. 18 val. „NEPARAŠYTAS LAIŠKAS”.Sceninė impresija rašytojos, pedagogės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos likimo motyvais. Po spektaklio literatūrologė dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė, LMTA profesorė, 2025 m. apdovanota Šatrijos Raganos premija už monografiją „Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens“, pristatys režisieriaus J. Vaičkaus asmenybę, apžvelgs M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, rašiusios pjeses ir jas režisavusios gimnazijose, indėlį į lietuviškojo teatro raidą. Pokalbis su žiūrovais (dalyvauja literatūrologė prof.dr. A. Martišiūtė ir spektaklio kūrybinė grupė)
2026 m. rugsėjo 23 d. 18 val. „UNĖ”. Monospektaklis pagal aktorės Unės Babickaitės dienoraščius. Po spektaklio rašytoja, meninių biografijų knygų autorė A. Ruseckaitė pristatys U. Babickaitės, vienos pirmųjų Lietuvos profesionalių aktorių ir režisierių, kūrybinį palikimą, papasakos apie XX a. pirmos pusės lietuvių menininkų veiklą emigracijoje.Pokalbis su žiūrovais (dalyvauja rašytoja A. Ruseckaitė ir spektaklio kūrybinė grupė)
2026 m. lapkričio mėn. (data bus patikslinta) „LIETUVIŠKOJI NORA”. Spektaklis H. Ibseno dramos „Lėlių namai” bei aktorės Monikos Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais. Po spektaklio rašytojas ir dramaturgas, buvęs M. Mironaitės bičiulis A. Juozaitis pristatys legendinės aktorės asmenybę, prisimins sovietinio Lietuvos teatro ir kultūros realijas. Pokalbis su žiūrovais (dalyvauja rašytojas A. Juozaitis ir spektaklio kūrybinė grupė).
2026 m. gruodžio 10 d. 18 val. Spektaklio eskizo „Aš esu karalienė”, skirto aktorės Rūtos Staliliūnaitės kūrybai, premjera. Po spektaklio teatrologė, dr. D. Šabasevičienė pristatys savo naują knygą „Teatro gelmėse. Aktorė Rūta Staliliūnaitė” („Krantų” redakcija). Pokalbis su žiūrovais (dalyvauja teatrologė dr. D. Šabasevičienė ir spektaklio kūrybinė grupė).
Įmonė pradėjo įgyvendinti projektą, kurio tikslas – sukurti dizaino sprendimą, skatinantį teigiamą socialinį poveikį visuomenei ir prisidedantį prie ekonominės vertės kūrimo. Šiuo projektu sprendžiamos problemos: nepakankamas dėmesys socialinių inovacijų kūrimui ir diegimui, žemas dizaino sprendimų pritaikymas verslo ir socialinėje veikloje ir pradedančiųjų dizainerių kvalifikacijos bei praktinių įgūdžių trūkumas.
Projekto metu pradedantysis dizaineris kurs dizaino sprendimą, orientuotą į realius organizacijos poreikius. Toks dizaino sprendimas padės didinti gaminamų gaminių ar teikiamų paslaugų pridėtinę vertę, plėsti pasiūlą ir stiprinti organizacijos konkurencinį pranašumą rinkoje. Projektas taip pat įgalins stiprinti jaunojo dizainerio praktinius gebėjimus, padėsiančius jam toliau sėkmingai įsitvirtinti kūrybinių industrijų sektoriuje.
Projekto veiklos apims dizaino sprendimo kūrimą, dalyvavimą bendruomenės tinklaveikos renginiuose, rezultatų pristatymuose ir mokymuose.
Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga.
Nefinansinės paramos dydis – 35 294,12 EUR.
Projektas bus įgyvendinimas nuo 2026 m. kovo 1 d. iki 2026 m. liepos 31 d.
Spalį „Solo teatras“ surengė gastroles Tokijuje – Akasakos bendruomenės salėje japonų publikai parodė aktorės Birutės Mar monospektaklius „Ledo vaikai“ ir „Buda palėpėje“, tyrinėjančius skaudžius lietuvių ir japonų išgyvenimus XX amžiaus istorijos verpetuose. Spektakliai pristatyti kaip Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Išgyventi Sibirą: lietuvių tremčių istorijos“, neseniai atidarytos Japonijos valstybiniame Kareivių, Sibiro tremtinių ir pokario reemigrantų atminimo muziejuje, lydimieji renginiai.
Pjesė „Ledo vaikai“ sukurta Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir Eglės Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro“ pagrindu, taip pat paremta aktorės abiejų tėvų, kurių vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte prie Laptevų jūros, autentiškais pasakojimais, tremtinių eilėraščių motyvais. Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių, aktorės šeimos archyvo bei tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniai. Sukrečiantis pasakojimas apie tremtį pateikiamas mažos mergaitės akimis, prieš kurias pasaulis veriasi dar nepažeistas, nepažįstantis mirties, prievartos ir praradimų skausmo.
Spektaklis „Buda palėpėje“ pagal japonų kilmės amerikiečių rašytojos Julie Otsuka romaną pasakoja XX a. pirmos pusės japonų emigrantų į Ameriką istoriją, seka „fotografijų nuotakų“, išsirinkusių jaunikius iš nuotraukų ir keliavusių per vandenyną ieškoti geresnio gyvenimo, pėdomis. Pasak aktorės, šis spektaklis – tai galimybė scenoje prabilti daugybės moterų balsu ir širdimi – kalbėti ne vien apie japonų likimus, bet ir apie lietuvių, žydų bei visų kitų tautų, patyrusių pažeminimą, prievartą, neteisybę, nepelnytą skausmą.
Dvi dienas paeiliui suvaidinti spektakliai sujaudino japonų žiūrovus, iškėlė klausimų apie dabarties ir praeities ryšį, ragino susimąstyti apie atsikartojančią istoriją šiandieniniame pasaulyje ir atsakomybę už tai.
Aukštai įvertinti aktorės Birutės Mar meistriškumas ir kūrybiniai „Solo teatro“ sprendimai, vertėjos Haruka Seto parengtas pjesių vertimas į japonų kalbą.
Kultūros antropologas prof. Kenji Arai straipsnyje „Apie Akasakoje matyto lietuvių aktorės monospektaklių epochiškumą“, publikuotame platformoje note.com, be rašo: „Tai, kad žiūrovai jaučia, jog tai, kas vyksta scenoje, yra tikrovė, nors yra taip toli nuo jos, atrodo, turi kažką bendro su Noh ir Kyogen teatru. Dažnu atveju tokiu būdu galima tikroviškiau atvaizduoti vidinio pasaulio tikrovę.“
Gastroles organizavo „Solo teatras“ ir Lietuvos ambasada Japonijoje su japonų partneriais – Minato tarptautinių ryšių asociacija ir teatro trupe „Dora“, parėmė Lietuvos kultūros taryba.
Prasidedantis šeštasis Solo teatro sezonas žada būti intensyvus – Lietuvos žiūrovų šįmet laukia dviejų naujų projektų premjeros – spalio 13 d. D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje bus pristatytas naujausias Birutės Mar dokumentinis spektaklis „MĄSTANTI BARAKŲ ŠIRDIS“, kurio idėją, pasak autorės, padiktavo visai šalia, Ukrainoje, vykstančio karo būsenos ir išgyvenimai, verčiantys atsigręžti į XX a. istorinę atmintį. B. Mar pjesėje ir spektaklyje – trijų moterų likimai istorinių genocidų akivaizdoje – Olandijos žydaitės Etty Hillesum (žuvusios Aušvice II-jo pasaulinio karo metais), lietuvės Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės (šešiollikmetės, pokaryje ištremtos į sovietų lagerį) ir ukrainietės Natalijos Skrinnik, mėnesį praleidusios rusų nelaisvėje prie Bučos, prasidėjus karui. Trys herojės, trys epochos, trys gyvenimai „barakuose“ – kuomet iš žmogaus atimama jo tapatybė, ateitis, sutrypiama žmogiškoji vertė. Kai lieka vienintelis ginklas – tikėjimas, malda, daina. Kai nevilties akivaizdoje pabunda vidinė laisvė – stipresnė už prievartą, atverianti žmoguje slypinčias neregimas galias. Pasak Birutės Mar, ypatingas džiaugsmas, jog spektaklio kūrimo procese dalyvavo ir istorijos konsultante tapo viena iš herojų, 96-rių sulaukusi, Vilniuje gyvenanti Joana Ulinauskaitė-Mureikienė. Spektaklio dailininkė I. Pačėsaitė, choreografė ir režisierės asistentė S. Mikalauskaitė, kompozitorius A. Kučinskas, vaizdo projekcijų dail. M. Vilčinskas, šviesų dail. A. Jankauskas. Vaidina aktorės Saulė Emilija Rašimaitė, Aleksandra Metalnikova, Birutė Mar. Žiemą spektaklį išvys Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų žiūrovai.
Šventiniu Kalėdų laikotarpiu įvyks antroji premjera, apjungianti muzikos ir teatro žanrus – „CLARA. MEILĖS DAINA“, pasakojanti ypatingos Europos kultūros asmenybės, pianistės ir kompozitorės Claros Shumann (1819-1896) gyvenimo istoriją. Tai Vokietijoje reziduojančios pianistės Guodos Gedvilaitės ir Birutės Mar sumanytas projektas, abi – scenarijaus bendraautorės, pačios išvertę C. Shumann dienoraščius ir amžininkų prisiminimus, lietuviškai nuskambėsiančius pirmą kartą. Claros likimas apipintas legendomis – žinomo kompozitoriaus R. Shumanno žmona, aštuonių vaikų mama išliko savo vyro – genialaus svajotojo – šešėlyje, tačiau neatsisakė savojo pašaukimo – nenutraukė intensyvaus koncertinio gyvenimo. Apie Claros likimą bylos Guodos Gedvilaitės atliekami C. ir R. Schumannų kūriniai (beje, muzikos pasaulyje ši pianistė neretai pavadinama „lietuviškąja Clara Schumann“) bei Birutės Mar interpretuojami C. ir R. Schumannų laiškų, dienoraščių bei amžininkų prisiminimų fragmentai. Tikėtina, šis elegantiškas spektaklis-koncertas taps Kalėdine kultūros švente Vilniaus ir Kauno muzikos ir teatro gurmanams – gruodžio 30 d. “Clara. Meilės daina” nuskambės Kauno kultūros centre, o sausio 5 d. – Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.
Dar vienas sezono akcentas – atnaujintas Birutės Mar monospektaklis „Poetė“, pasakojantis talentingos lietuvių kūrėjos – Salomėjos Nėries – likimą. Pasak režisierės ir aktorės, 2005 m. Menų spaustuvėje sukurtas, vėliau rodytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, spektaklis šiandien vėl tampa itin aktualus, vykstant visuomenę supriešinančiam desovietizacijos procesui. „Spektaklio forma – poetės teismas. Teismas tęsiasi iki šiol. Tad nūdiena tiesiog išprovokavo atnaujinti spektaklio dramaturgiją, įterpiant šiandien vykstančio „teismo proceso“ atgarsius. Manau, teatras turi ne naikinti istoriją, bet drąsiai atskleisti visas jos puses – ir Salomėjos kaip asmenybės tragizmą, ir didžiulį kūrėjos talentą“, – sako dramaturgė ir režisierė. Atnaujinta „Poetė“ spalio 29 d. bus parodyta Kauno lėlių teatre.
Rudenį laukia ir tolimos gastrolės – spektakliai „Buda palėpėje“ ir „Ledo vaikai“ spalį bus pristatyti Tokijuje, Akasakos kultūros centre – kaip Lietuvos nacionalinio muziejaus rengiamos lietuvių tremties istorijai skirtos parodos palydimųjų renginių dalis. Žinomos lietuvių kūrėjos spektakliai tarsi suartins abiejų šalių istorinius skaudulius, vykusius vienu metu – „Ledo vaikai“ pasakoja autorės tėvų ir kitų 1941 m. Lietuvos tremtinių skaudžias patirtis prie Laptevų jūros, o „Buda palėpėje“ pagal autobiografinį J. Otsukos romaną – apie japonų emigrantų likimus Amerikoje XX a. pirmoje pusėje, kai po lemtingo Perl Harboro ryto jie staiga tapo be kaltės kalti: masiškai buvo iškeldinami iš savo namų, išvežami į JAV įrengtas koncentracijos stovyklas. Prieš gastroles į Japoniją, spalio 9 d. Menų spaustuvėje „Ledo vaikus“ turės galimybę išvysti sostinės žiūrovai.
O lapkritį Teatro komanda keliaus į gastroles Buenos Airėse, kur Argentinos lietuvių bendruomenės rengiamoje šventėje „Lietuvos kultūros dienos Argentinoje“ bus parodyti net trys Solo teatro spektakliai – „Motinos pienas“, „Ledo vaikai“ ir „Tylos sodai“.
Solo teatro spektaklių sklaidą finansuoja LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
Solo teatras kviečia į spektaklio-koncerto „KLARA. MEILĖS DAINA“ premjerą, sukurtą žinomos vokiečių kompozitorės ir pianistės Klaros Šuman (1819-1896) gyvenimo ir kūrybos motyvais. Scenoje neeilinės asmenybės gyvenimą pristatys dviejų žinomų menininkių duetas – režisierė, aktorė Birutė Mar ir Vokietijoje reziduojanti pianistė Guoda Gedvilaitė.
Klaros Šuman likimas apipintas legendomis – nuo vaikystės ypatingais pianistės gabumais pasižymėjusi, griežto ir žinomo to meto fortepijono mokytojo Fridricho Vyk dukra Klara Žozefina Vyk nuo vienuolikos metų koncertuoja, kuria muziką, sulaukusi devyniolikos – jau žinoma pianistė, gastroliuojanti Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje (ji – viena iš nedaugelio to meto Europos moterų- koncertuojančių pianisčių). Netrukus Klara išteka už jauno kompozitoriaus Roberto Šumano. Paklusdama vyro norui, ji mėgina atsisakyti pianistės karjeros ir aukotis šeimai – Šumanai susilaukia net aštuoneto vaikų. Likimas lemia, jog į jų namus įžengia dar vienas didis kompozitorius – Johanesas Bramsas, įsimylintis keturiolika metų už jį vyresnę Klarą…
Lyg Alisa veidrodžių karalystėje, Klara keliauja po muzikos ir meilės pasaulius, apsupta aštuonių vaikų, genialaus svajotojo sutuoktinio Roberto Šumano, tuo pat metu mėgina neatsisakyti savojo pašaukimo – nenutraukti intensyvaus koncertinio gyvenimo…
Spektaklyje–koncerte apie Klaros Šuman likimą papasakos pianistės Guodos Gedvilaitės atliekami K. ir R. Šumanų kūriniai (beje, muzikos pasaulyje ši pianistė neretai pavadinama „lietuviškąja Klara Šuman“) bei pirmąsyk į lietuvių kalbą versti, aktorės Birutės Mar interpretuojami K. ir R. Šumanų laiškų, dienoraščių bei amžininkų prisiminimų fragmentai.
Idėjos ir scenarijaus autorės – Birutė Mar ir Guoda Gedvilaitė, režisierė – Birutė Mar, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, garso režisierius- Marius Vilčinskas.
K.ir R Šumanų bei amžininkų laiškų, prisiminimų fragmentus vertė G.Gedvilaitė ir B.Mar
Spektaklio-koncerto „Klara. Meilės daina“ premjera – Vilniaus rotušės muzikos festivalyje balandžio 8 d.
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
Solo teatro komanda sugrįžo iš vieno svarbiausių arabų šalių teatrų forumų – tarptautinio eksperimentinių teatrų festivalio Kaire (Egiptas), vykusio 2023 m. rugsėjo 1-8 dienomis jubiliejinį 30-jį kartą. Pasak organizatorių, iš 88-ų į festivalį aplikavusių užsienio pastatymų – į programą atrinkti 8, tarp jų ir Lietuvos kūrėjų spektaklis “Antigonė”, režisierės ir aktorės Birutės Mar sukurtas pagal Sofoklio tragediją. Taip pat festivalyje pristatyta dešimt spektaklių iš arabų šalių.
Pasirodymus vertino tarptautinė žiuri – per uždarymo ceremoniją paskelbti festivalio laureatai, išrinkti ryškiausi darbai. Lietuvos vardas per iškilmingą apdovanojimų įteikimą nuskambėjo pirmas – laureato diplomas Solo teatro “Antigonei”, kaip išskirtiniam užsienio spektakliui. Į didžiają Kairo operos teatro sceną pakilusiai Birutei Mar apdovanojimą įteikė Egipto kultūros ministrė Neveen Al-Kilany. Ir per apdovanojimų teikimą, ir po “Antigonės” spektaklių iš salės skambėjo garsūs šūsniai “bravo” lietuvių kūrėjams.
Festivalyje taip pat dalyvavo Lietuvoje jau pažįstamas (šįmet viešėjęs tarptautiniame teatrų festivalyje “Jėga” Alytuje) Nodar Dumbadzės jaunimo teatras iš Tbilisio, parodęs marionečių spektaklį suaugusiems “Otelas”. Festivalio laureatu už geriausią režisūrą tapo šio spektaklio režisierius Gia Margania. Taip pat apdovanota eilė arabų šalių teatro kūrėjų.
Nors festivalio savaitę tvyrojo 45 laipsnių karštis, spektakliai vyko sausakimšose Kairo teatrų scenose. “Antigonei” teko ypatinga garbė – spektaklis du kartus parodytas viename seniausių ir gražiausių pastatų – Kairo operos Teatro mažojoje salėje, talpinančioje 400 žiūrovų.
Festivalio įspūdžiais dalinasi aktorė ir režisierė Birutė Mar: “Kelionė į Egiptą buvo tikras nuotykis. Paprastai Europos festivaliuose jau pažįstame vieni kitus, o čia – visiškai nauji veidai, vardai, kolegos dauguma iš mums dar neatrastų arabų kraštų. Kaip jie priims ir išgyvens spektaklį, vaidinamą lietuvių kalba (nors ir su angliškais subtitrais)? Kaip suvoks kitokią nei jiems įprasta teatrinę kalbą? O arabų žiūrovai ne tokie mandagūs kaip Lietuvoje – jei jiems nuobodu, jie neišsijungia mobilių telefonų, replikuoja, palieka salę. Tad prieš “Antigonę” buvau nusitekusi viskam… Tačiau abiejų spektaklių metu salėje tvyrojo spengianti tyla – tai buvo didžiausia “arabiška dovana” ir atpildas.
Nustebino žiūrovų veržimasis į spektaklius – – kaip kadaise pas mus, į Jaunimo teatrą žiūrėti Nekrošiaus! Policija prie įėjimo, už durų dažnai likdavo nepatekusių minia. Nors festivalio laikas trumpas ir intensyvus (susitikimai, repeticjos, spektakliai), tačiau būnant Kaire norėjosi įkvėpti senosios šalies civilizacijos dvasios – tad labai anksti keldavomės, kad bent valandėlei aplankyti Egipto piramides, fantastiškus Kairo muziejus. Tos patirtys ir “Antigonei” suteikė naujų prasmių – tarsi panardino gilyn į praeitį, į senąjį Dievų laiką, apie kurį rašė Sofoklis… Tiesa, ypatingai dėkingi esame mus festivalio metu nuoširdžiai globojusiai Lietuvos Respublikos ambasadai Kaire”.
Birutės Mar “Antigonė”, kuriame aktorė viena įkūnija šešis Sofoklio tragedijos personažus (spektkalis buvo sukurtas ir anksčiau rodytas LNDT scenoje), jau du dešimtmečius sėkmingai keliauja po tarptautinius teatro festivalius, pelnė eilę apdovanojimų. Egiptas – dvidešimt antroji šalis, kurią aplankė šis spektaklis. Kostiumus “Antigonei” sukūrė Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Antanas Kučinskas, vaizdo režisierius – Andrius Jakučionis.
Solo teatras kviečia mažuosius žiūrovus į premjerą vaikams ir visai šeimai „PRINCESIŲ SALA“. Žaismingą muzikinį spektaklį pagal to paties pavadinimo knygą sukūrė pati rašytoja, dramaturgė ir režisierė Birutė Mar.
Spektaklio kūrėją puikiai pažįsta jaunieji skaitytojai ir žiūrovai: pastaraisiais metais ji režisavo du muzikinius projektus su Lietuvos simfoniniu pučiamųjų orkestru („Trimito skrydis“ ir „Trimito miestas“), B. Kutavičiaus opera-pasaką „Kaulo senis ant geležinio kalno“ Klaipėdos koncertų salėje. Taip pat parašė šešias knygas vaikams – knygelė „Gėlininkė“ tapo 2014 m. Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureate ir buvo nominuota „Metų knygos vaikams“ apdovanojimui.
Kuriant spektaklį, Birutei Mar talkino jos kūrybos bendražygiai – dailininkė Indrė Pačėsaitė, choreografė Sigita Mikalauskaitė, kompozitorius Antanas Kučinskas, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas.
Taip pat ši kartą režisierė pakvietė kartu kurti jauną dainų autorę ir atlikėją Gintarę Bauerytę (ji sukūrė spektakliui muziką dainoms ir pati spektaklyje gyvai jas atlieka), aktores Alvydę Pikturnaitę ir Taurą Kvietinskaitę, vaizdo projekcijų dailininką bei garso režisierių Marių Vilčinską.
Apie spektaklio kūrimą pasakoja režisierė Birutė Mar bei dainų autorė ir atlikėja Gintarė Bauerytė.
Birutė Mar: „Knygos „Princesių sala” idėja gimė dalyvaujant viename moterų seminare, kur kartu su vedančiąja psichologe dalyvės mėgino atsakyti į klausimą: ko gi trūksta, kad gyvenime nesijaučiame tikromis „princesėmis“? Dažnai nepasitikime savimi, nemokame įvardinti savo norų, būti moteriškos ir pralaidžios išbandymams, kodėl taip sunku žaismingiau žvelgti į gyvenimą? Bandėme pačios sau atsakyti į šiuos klausimus, grįžti į vaikystės prisiminimus ir išgyvenimus. Seminaras simboliškai vyko vaikų darželio salėje. Ir tuomet, besėdint suaugusioms moterims ant spalvotų pagalvėlių ir spalvotais pieštukais piešiant savo emocijas (pyktį, baimę, nerimą), atėjo mintis: nors mes jau suaugę, bet juk viduje tebesame tarsi mažos mergaitės, pažeidžiamos ir jautrios, neišmokę būti tikromis princesėmis ar karalienėmis…
Ir nejučia, seminaro metu, ėmiau rašyti apie istoriją apie „princesių mokyklą“, kurios herojės mokosi pažinti save – tai buvo būsimos knygos „Princesių sala“ pradžia ir apmatai.
Išties svarbu, kad jau vaikystėje mažieji išmoktų nebijoti savo emocijų ir pažeidžiamumo, mokytųsi įvardinti norus, girdėti ir atjausti vienas kitą. Kad paskui nereiktų gaišti laiko, pusę gyvenimo mėginant užgydyti savo vidines traumas. O vaikų spektaklyje apie labai svarbius dalykus galima kalbėti lengvai, tarsi žaidžiant. Tai, žinoma, labiau „mergaitiškas“ spektaklis – nors mergaičių paslaptis smalsu sužinoti ir berniukams… Pažinti save aktualu visiems.
“Princesių salos” herojės – penkios labai skirtingos princesės: japoniukė Juki, indė Maja, prancūzaitė Faustina, kalnų šalies princesė Amelija ir Smiltelė iš mūsų gimtosios Lietaus šalies. Tad spektaklyje vaikus supažindinsime ir su skirtingų šalių kultūra, papročiais.
Pamaniau, jog ir aktorėms, ir vaikams bus įdomiau – jei trise suvaidinsime penkias princeses, nes tikras scenos džiaugsmas – tai netikėtas persikūnijimo stebuklas!
Kuriant „Princesių salą“, scenoje norėjosi regėti pasaką, kokia man pačiai būtų patikusi vaikystėje – spalvinga, šviesi ir magiška. Tą magiją mėginome sukurti vaizdo projekcijų, šviesų, muzikos pagalba. Ir žinoma, nuoširdaus buvimo scenoje.
Džiaugiuos, kad į kūrybos procesą įsiliejo jaunos talentingos aktorės – Alvydė Pikturnaitė ir Taura Kvietinskaitė. O muziką dainelėms sukūrė Gintarė Bauerytė (dirbanti su vaikais kaip pedagogė – mokanti juos muzikos terapijos), jau daugeliui pažįstama iš savo autorinių dainų.”
Gintarė Bauerytė: „Labai gera prisidėti prie šviesaus darbo ir išbandyti savo kūrybines jėgas kiek kitokiame nei įprastai amplua – kuriant dainas spektakliui. Norėjosi, kad dainos, kaip ir kiekviena princesė, turėtų skirtingą charakterį, tačiau tuo pat metu būtų įsimenamos, įtraukiančios mažuosius spektaklio žiūrovus. Pats kūrybinis procesas buvo labai įdomus, nes dainas iš pradžių kūriau pagal Birutės Mar tekstus, o vėliau, jau repeticijų metu (kadangi dainos spektaklyje atliekamos gyvai) – jos tarsi „šlifavosi“, keitėsi, derinosi prie personažų, jų judėjimo scenoje…“
„Princesių salos“ premjerą vilniečiai žiūrovai išvys Vilniuje, Menų spaustuvės Juodojoje salėje, vasario 19 ir kovo 5 dienomis. Po premjerinių spektaklių mažųjų laukia siurprizas – susitikimas su aktorėmis bei režisiere ir autore Birute Mar.
Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Kūrybos studija SOLO, prieš porą metų išleidusią knygų seriją „Birutės Mar knygų vaikams biblioteka“ (kurioje yra ir knygelė „Princesių sala“, išradingai iliustruota dailininkės Kristinos Norvilaitės). Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba bei Vilniaus miesto savivaldybė.
