Artėjančio pavasario proga savo mylimiems žiūrovams, prenumeruojantiems naujienlaiškį, dovanojame -25% nuolaidos kodą visiems Solo teatro pavasario repertuaro spektaklių bilietams. 
Paraginkite savo draugus užsisakyti naujienlaiškį mūsų svetainėje https://soloteatras.lt, kad ir jie galėtų pasinaudoti nuolaida. Naujienlaiškio prenumeratos forma – puslapio apačioje.
*Nuolaidos kodas galioja įsigyjant bilietus iki kovo 15 d. arba iki kol bus išpirkti visi akcijiniai bilietai.
Solo teatro komanda sugrįžo iš vieno svarbiausių arabų šalių teatrų forumų – tarptautinio eksperimentinių teatrų festivalio Kaire (Egiptas), vykusio 2023 m. rugsėjo 1-8 dienomis jubiliejinį 30-jį kartą. Pasak organizatorių, iš 88-ų į festivalį aplikavusių užsienio pastatymų – į programą atrinkti 8, tarp jų ir Lietuvos kūrėjų spektaklis “Antigonė”, režisierės ir aktorės Birutės Mar sukurtas pagal Sofoklio tragediją. Taip pat festivalyje pristatyta dešimt spektaklių iš arabų šalių.
Pasirodymus vertino tarptautinė žiuri – per uždarymo ceremoniją paskelbti festivalio laureatai, išrinkti ryškiausi darbai. Lietuvos vardas per iškilmingą apdovanojimų įteikimą nuskambėjo pirmas – laureato diplomas Solo teatro “Antigonei”, kaip išskirtiniam užsienio spektakliui. Į didžiają Kairo operos teatro sceną pakilusiai Birutei Mar apdovanojimą įteikė Egipto kultūros ministrė Neveen Al-Kilany. Ir per apdovanojimų teikimą, ir po “Antigonės” spektaklių iš salės skambėjo garsūs šūsniai “bravo” lietuvių kūrėjams.
Festivalyje taip pat dalyvavo Lietuvoje jau pažįstamas (šįmet viešėjęs tarptautiniame teatrų festivalyje “Jėga” Alytuje) Nodar Dumbadzės jaunimo teatras iš Tbilisio, parodęs marionečių spektaklį suaugusiems “Otelas”. Festivalio laureatu už geriausią režisūrą tapo šio spektaklio režisierius Gia Margania. Taip pat apdovanota eilė arabų šalių teatro kūrėjų.
Nors festivalio savaitę tvyrojo 45 laipsnių karštis, spektakliai vyko sausakimšose Kairo teatrų scenose. “Antigonei” teko ypatinga garbė – spektaklis du kartus parodytas viename seniausių ir gražiausių pastatų – Kairo operos Teatro mažojoje salėje, talpinančioje 400 žiūrovų.
Festivalio įspūdžiais dalinasi aktorė ir režisierė Birutė Mar: “Kelionė į Egiptą buvo tikras nuotykis. Paprastai Europos festivaliuose jau pažįstame vieni kitus, o čia – visiškai nauji veidai, vardai, kolegos dauguma iš mums dar neatrastų arabų kraštų. Kaip jie priims ir išgyvens spektaklį, vaidinamą lietuvių kalba (nors ir su angliškais subtitrais)? Kaip suvoks kitokią nei jiems įprasta teatrinę kalbą? O arabų žiūrovai ne tokie mandagūs kaip Lietuvoje – jei jiems nuobodu, jie neišsijungia mobilių telefonų, replikuoja, palieka salę. Tad prieš “Antigonę” buvau nusitekusi viskam… Tačiau abiejų spektaklių metu salėje tvyrojo spengianti tyla – tai buvo didžiausia “arabiška dovana” ir atpildas.
Nustebino žiūrovų veržimasis į spektaklius – – kaip kadaise pas mus, į Jaunimo teatrą žiūrėti Nekrošiaus! Policija prie įėjimo, už durų dažnai likdavo nepatekusių minia. Nors festivalio laikas trumpas ir intensyvus (susitikimai, repeticjos, spektakliai), tačiau būnant Kaire norėjosi įkvėpti senosios šalies civilizacijos dvasios – tad labai anksti keldavomės, kad bent valandėlei aplankyti Egipto piramides, fantastiškus Kairo muziejus. Tos patirtys ir “Antigonei” suteikė naujų prasmių – tarsi panardino gilyn į praeitį, į senąjį Dievų laiką, apie kurį rašė Sofoklis… Tiesa, ypatingai dėkingi esame mus festivalio metu nuoširdžiai globojusiai Lietuvos Respublikos ambasadai Kaire”.
Birutės Mar “Antigonė”, kuriame aktorė viena įkūnija šešis Sofoklio tragedijos personažus (spektkalis buvo sukurtas ir anksčiau rodytas LNDT scenoje), jau du dešimtmečius sėkmingai keliauja po tarptautinius teatro festivalius, pelnė eilę apdovanojimų. Egiptas – dvidešimt antroji šalis, kurią aplankė šis spektaklis. Kostiumus “Antigonei” sukūrė Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Antanas Kučinskas, vaizdo režisierius – Andrius Jakučionis.
Solo teatras kviečia mažuosius žiūrovus į premjerą vaikams ir visai šeimai „PRINCESIŲ SALA“. Žaismingą muzikinį spektaklį pagal to paties pavadinimo knygą sukūrė pati rašytoja, dramaturgė ir režisierė Birutė Mar.
Spektaklio kūrėją puikiai pažįsta jaunieji skaitytojai ir žiūrovai: pastaraisiais metais ji režisavo du muzikinius projektus su Lietuvos simfoniniu pučiamųjų orkestru („Trimito skrydis“ ir „Trimito miestas“), B. Kutavičiaus opera-pasaką „Kaulo senis ant geležinio kalno“ Klaipėdos koncertų salėje. Taip pat parašė šešias knygas vaikams – knygelė „Gėlininkė“ tapo 2014 m. Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureate ir buvo nominuota „Metų knygos vaikams“ apdovanojimui.
Kuriant spektaklį, Birutei Mar talkino jos kūrybos bendražygiai – dailininkė Indrė Pačėsaitė, choreografė Sigita Mikalauskaitė, kompozitorius Antanas Kučinskas, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas.
Taip pat ši kartą režisierė pakvietė kartu kurti jauną dainų autorę ir atlikėją Gintarę Bauerytę (ji sukūrė spektakliui muziką dainoms ir pati spektaklyje gyvai jas atlieka), aktores Alvydę Pikturnaitę ir Taurą Kvietinskaitę, vaizdo projekcijų dailininką bei garso režisierių Marių Vilčinską.
Apie spektaklio kūrimą pasakoja režisierė Birutė Mar bei dainų autorė ir atlikėja Gintarė Bauerytė.
Birutė Mar: „Knygos „Princesių sala” idėja gimė dalyvaujant viename moterų seminare, kur kartu su vedančiąja psichologe dalyvės mėgino atsakyti į klausimą: ko gi trūksta, kad gyvenime nesijaučiame tikromis „princesėmis“? Dažnai nepasitikime savimi, nemokame įvardinti savo norų, būti moteriškos ir pralaidžios išbandymams, kodėl taip sunku žaismingiau žvelgti į gyvenimą? Bandėme pačios sau atsakyti į šiuos klausimus, grįžti į vaikystės prisiminimus ir išgyvenimus. Seminaras simboliškai vyko vaikų darželio salėje. Ir tuomet, besėdint suaugusioms moterims ant spalvotų pagalvėlių ir spalvotais pieštukais piešiant savo emocijas (pyktį, baimę, nerimą), atėjo mintis: nors mes jau suaugę, bet juk viduje tebesame tarsi mažos mergaitės, pažeidžiamos ir jautrios, neišmokę būti tikromis princesėmis ar karalienėmis…
Ir nejučia, seminaro metu, ėmiau rašyti apie istoriją apie „princesių mokyklą“, kurios herojės mokosi pažinti save – tai buvo būsimos knygos „Princesių sala“ pradžia ir apmatai.
Išties svarbu, kad jau vaikystėje mažieji išmoktų nebijoti savo emocijų ir pažeidžiamumo, mokytųsi įvardinti norus, girdėti ir atjausti vienas kitą. Kad paskui nereiktų gaišti laiko, pusę gyvenimo mėginant užgydyti savo vidines traumas. O vaikų spektaklyje apie labai svarbius dalykus galima kalbėti lengvai, tarsi žaidžiant. Tai, žinoma, labiau „mergaitiškas“ spektaklis – nors mergaičių paslaptis smalsu sužinoti ir berniukams… Pažinti save aktualu visiems.
“Princesių salos” herojės – penkios labai skirtingos princesės: japoniukė Juki, indė Maja, prancūzaitė Faustina, kalnų šalies princesė Amelija ir Smiltelė iš mūsų gimtosios Lietaus šalies. Tad spektaklyje vaikus supažindinsime ir su skirtingų šalių kultūra, papročiais.
Pamaniau, jog ir aktorėms, ir vaikams bus įdomiau – jei trise suvaidinsime penkias princeses, nes tikras scenos džiaugsmas – tai netikėtas persikūnijimo stebuklas!
Kuriant „Princesių salą“, scenoje norėjosi regėti pasaką, kokia man pačiai būtų patikusi vaikystėje – spalvinga, šviesi ir magiška. Tą magiją mėginome sukurti vaizdo projekcijų, šviesų, muzikos pagalba. Ir žinoma, nuoširdaus buvimo scenoje.
Džiaugiuos, kad į kūrybos procesą įsiliejo jaunos talentingos aktorės – Alvydė Pikturnaitė ir Taura Kvietinskaitė. O muziką dainelėms sukūrė Gintarė Bauerytė (dirbanti su vaikais kaip pedagogė – mokanti juos muzikos terapijos), jau daugeliui pažįstama iš savo autorinių dainų.”
Gintarė Bauerytė: „Labai gera prisidėti prie šviesaus darbo ir išbandyti savo kūrybines jėgas kiek kitokiame nei įprastai amplua – kuriant dainas spektakliui. Norėjosi, kad dainos, kaip ir kiekviena princesė, turėtų skirtingą charakterį, tačiau tuo pat metu būtų įsimenamos, įtraukiančios mažuosius spektaklio žiūrovus. Pats kūrybinis procesas buvo labai įdomus, nes dainas iš pradžių kūriau pagal Birutės Mar tekstus, o vėliau, jau repeticijų metu (kadangi dainos spektaklyje atliekamos gyvai) – jos tarsi „šlifavosi“, keitėsi, derinosi prie personažų, jų judėjimo scenoje…“
„Princesių salos“ premjerą vilniečiai žiūrovai išvys Vilniuje, Menų spaustuvės Juodojoje salėje, vasario 19 ir kovo 5 dienomis. Po premjerinių spektaklių mažųjų laukia siurprizas – susitikimas su aktorėmis bei režisiere ir autore Birute Mar.
Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Kūrybos studija SOLO, prieš porą metų išleidusią knygų seriją „Birutės Mar knygų vaikams biblioteka“ (kurioje yra ir knygelė „Princesių sala“, išradingai iliustruota dailininkės Kristinos Norvilaitės). Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba bei Vilniaus miesto savivaldybė.
D. Matvejevo nuotraukos
Solo teatras pristato Ukrainai paremti skirtą kūrybos jungčių projektą – literatūros ir muzikos vakarą „LIEPSNOS GELTONOS IR MĖLYNOS“. Idėjos/scenarijaus autorė ir režisierė – Birutė Mar, renginyje dalyvauja Lietuvos ir Ukrainos menininkai: poetas Vainius Bakas, aktorė Birutė Mar, birbynininkas Egidijus Ališauskas, kanklininkė Aistė Bružaitė, folkloro atlikėja Halyna Pšeničkina (Ukraina), solistė Ksenija Bakhritdinova (Ukraina).
Pasak režisierės, renginio idėja kilo pavasarį, kuomet nelauktai prasidėjusio žiauraus karo Ukrainoje realybė sukrėtė ir nustelbė buvusius kūrybinius sumanymus – kilo vidinė būtinybė prisidėti, paremti, liudyti tiesą: „Kaip dauguma, kas rytą vos pabudusi sekiau protu nesuvokiamo karo naujienas, skaičiau širdį veriančias ukrainiečių poetų eiles bei tenykščių žmonių liudijimus, atradau ir lietuvių poeto Vainiaus Bako poeziją – kiekvienai karo dienai nuo pirmos jo dienos ligi šiandien poetas kasdien skiria po eilėraštį, publikuodamas savo socialinių tinklų Facebook paskyroje. Kurti šį projektą įkvėpė ir susitikimai su pavasarį į Lietuvą atvykusiomis menininkėmis-karo pabėgėlėmis: folkloro atlikėja ir tyrinėtoja Halyna Pšeničkina bei Kijevo operos teatro soliste Ksenija Bakhritdinova. Halyna pati eilę metų dalyvavusi folkloro ekspedicijose Ukrainoje, užrašiusi daugybę unikalių senųjų ukrainietiškų dainų. Pasak jos, daugelio jas dainavusių žmonių jau nebėra šiame pasaulyje, o šiandien nebėra ir daugumos kaimų, kur tie žmonės gyveno – jau sunaikintų karo… O kai išgirdau Ksenijos dieviškai atliekamus ukrainietiškus romansus, pamaniau: būtinai reikia surengti mūsų bendrą vakarą, kur skambėtų jų balsai, ukrainiečių dainos, tenykščių žmonių ir bičiulių liudijimai bei karą jautriai atliepiančios Vainiaus Bako eilės. Joms pritartų ir lietuviškos liaudies muzikos sąskambiai…“
„Liepsnos geltonos ir mėlynos“ – tai scenoje skaitomas, poezijos kalba išgyvenamas „karo dienoraštis“ (pavadinimui pasirinktas V.Bako eilėraščio įvaizdis „Liepsnos geltonos ir mėlynos“), persipinantis su senųjų ukrainiečių liaudies dainų, romansų bei lietuvių muzikos (birbynės ir kanklių) melodijomis. Scenoje atliekamos autentiškos muzikos gija, liudijanti per amžius neišnykstantį žmogaus tikėjimą geresniu, harmoningu pasauliu – tarsi kontrastas scenoje skaitomai nūdienos „karo poezijai“ , brutaliai realybei. Tai kelionė per emocines karą išgyvenančiųjų patirtis: nuo nevilties, skausmo, pykčio – iki šviesos, vilties, tikėjimo žmogiškumo pergale prieš blogį. Neleidžiant sau ir žiūrovui pamiršti, kad nėra nieko pavojingesnio, nei apsiprasti su blogiu, šiandien niokojančiu kaimyninę Europos šalį.
…
„LIEPSNOS GELTONOS IR MĖLYNOS“ renginiai 2022-2023-siais:
2022 m. rugpjūčio 25 d. Utenos A. ir M.Miškinių viešojoje bibliotekoje.
2022 m. rugsėjo 23 d. Molėtų viešojoje bibliotekoje.
2022 m. rugsėjo 28 d. Anykščių koplyčioje.
2022 m. spalio 4 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė.
2023 m. vasario 25 d. Vilniaus knygų mugėje.
2023 m. balandžio 24 d. Kauno raj. savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Garliava).
2023 m. gegužės 17 d. Rašytojų klube, Vilniuje. Tarptautinio literatūros festivalio “Poezijos pavasaris” programoje.
…
Renginio “LIEPSNOS GELTONOS IR MĖLYNOS” Vilniuje vaizdo įrašą galite peržiūrėti youtube platformoje: https://www.youtube.com/watch?v=XN82FkyyPzE&ab_channel=Soloteatras
Įėjimas į renginius laisvas, bus galimybė (aukų dėžutė) paremti nukentėjusius nuo karo Ukrainoje.
…
ATSILIEPIMAI:
Kauno raj. savivaldybės viešoji biblioteka (fb, 2023.04.25): “Balandžio 24-osios vakarą Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė, režisierė, choreografė, poetė Birutė Mar pristatė jungtinį Lietuvos ir Ukrainos menininkų projektą „Liepsnos geltonos ir mėlynos“.
Poetiniai tekstai, aktualizuojantys karo draskomos šalies kasdienybę ir ribines egzistencines gyventojų patirtis, kaitaliojosi su ukrainiečių liaudies dainomis, romansais. Birbynė ir kanklės audė lietuviškos tautinės muzikos gijas. Nors renginyje dėl publikos dėmesio konkuravo dvi didžiosios mūzos – Poezija ir Muzika, vis dėlto pagrindinius laurus pelnė tai, kam menas padėjo atsiskleisti visa jėga, – žmonių bendrystė, atjauta ir parama artimui. Poetinis žodis atskleidė emocijų kaleidoskopą, o muzika suteikė jam šviesos ir amžinųjų vertybių atsvarą. Po renginio žmonės skirstėsi pasikeitę – šiek tiek jautresni artimo skausmui, šiek tiek susimąstę, šiek tiek emociškai sukrėsti, šiek tiek labiau vertinantys savo turimą taiką ir laisvę.
Nuoširdžiai dėkojame idėjos autorei ir režisierei Birutei Mar, visiems renginio dalyviams ir žiūrovams.”
Projektą finansuoja:
Projekto partneriai:
2021 m. spalio 8 d. Solo teatro įkūrėja, aktorė ir režisierė Birutė Mar Lietuvos kultūros ministerijoje buvo apdovanota garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – už išskirtinę aktorinio meno raišką, talentą ir kūrybinę drąsą, už meistrystę kuriant monospektaklius bei reikšmingus pasiekimus tarptautiniuose teatro festivaliuose, už įkvepiančią įvairiapusę kūrybinę veiklą.
Sveikindamas laureatus Birutę Mar, Violetą Podolskaitę, Liną Puodžiukaitę-Lanauskienę, Dalią Adelę Augunas, Zitą Sinkevičienę, Sigitą Šamborskį, kultūros ministras Simonas Kairys pabrėžė: „Tai ženklas, kad esate ne tik girdimi, matomi ir jaučiami – esate vertinami ir mylimi. Tai ženklas, kad nelengvame kelyje yra kas palaiko ir Jūsų nešulį, ir Jūsų tikėjimą. Tegu ir palaikymo, ir šviesos, ir tikėjimo būna kuo daugiau.“
Simboliška, kad šio garbingo apdovanojimo Birutė Mar sulaukė iškart po naujausio savo spektaklio „Motinos pienas“, sukurto pagal latvių rašytojos Noros Ikstenos to paties pavadinimo romaną, premjeros. Šis spektaklis apie laiką, kurį Birutė Mar ne tik puikiai žino, bet atveria tai, kas mus pavertė tokiais, kokie mes esame šiandien. Jeigu Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Ledo vaikai“, kuris vertinamas kaip vienas geriausių jos kūryboje, tema susijusi su tremtimi, tai naujasis spektaklis – kitas istorinis tarpsnis, mūsų gyvenimo vakardiena.
Ši kelionė po spektaklių laiką itin glaudžiai susijusi su naujuoju apdovanojimu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Per kelis dešimtmečius susiformavo ne tik Birutės Mar misionieriškas požiūris į savo kaip aktorės-režisierės profesiją, bet ir siekis kuo giliau pažinti ir kaskart naujai reflektuoti monospektaklį kaip reiškinį, teorinę refleksiją pritaikyti kuriant naujus spektaklius. Vos tik baigusi studijas Sankt Peterburgo teatro akademijoje, Birutė Mar išvyko ilgai stažuotei į Japonijos teatro mokyklas. Grįžusi, po pirmųjų sėkmingų režisūrinių žingsnių Lietuvos teatre, ši menininkė nesustojo, neapsiribojo savo pasiekimais – nuolat tobulinosi, ieškojo galimybių dalyvauti įvairiuose Europos seminaruose, stažuotėse, skirtuose aktoriaus profesiniam ugdymui.
Birutė Mar – gerai žinoma ne tik Lietuvos, bet pasauliniame teatro kontekste. Šiandien ją drąsiai galime vadinti aktore-lydere monodramos srityje, nes Birutė Mar itin dažnai pelno įvairių tarptautinių festivalių pagrindinius apdovanojimus.
Nors pandemija ir toliau varžo renginių laisvę, tačiau apdovanojimų šventė vyko ypatingai jautriai, meniškai ir šiltai sukurtoje aplinkoje. Kiekvieno pasisakiusio kalboje neliko įtampos, bet skleidėsi išmintis ir mąstymo laisvė.
Kaip ir priklauso polifoniškajai Birutei Mar, ji pasitelkė savo poetinius įgūdžius ir paskaitė eilėraštį „Autobiografinis“. Nors sukurtas lygiai prieš dvidešimt metų, tačiau jo prasmė neprasilenkia su šios dienos menininkės nuostatomis, išgyvenimais, kasdienybe ir kūrybos paslaptimi.
išmokti visokių triukų –
vilkėti fraką, peruką
mikliai keisti grimą ir kaukes
šaudyti (iš tuščio šautuvo)
laikyti špagą, špygą (kišenėj)
nepamiršti iškalbos meno
ir pačių paprasčiausių dalykų –
kvėpavimo, dikcijos, elegancijos
formos, santykio
(kad paskui vieną dieną suprastum
KAM visa tai, ir ne tik…)
įveikti visas baimes
traumas, ligas – didybės
maniją, depresiją, nerimą
slogą, laikiną meilę
dar būtinai – saikingai gerti ir valgyti
lavinti ne tik kūną –
atmintį, klausą, skonį
vieną po kito skaityti
Nietzschę, Freudą, Platoną, klasikus
(„dviračiai – seniai išrasti“ –
bet ne visi dar keliai…)
išmokti alsuoti giliai
kad užmigtum
nepamiršti jogos, tylos, meditacijų
garsų terapijos, šokių
išmokti visokių –
menuetų, valsų, duetų,
piruetų, tango, baleto
striptizo ir net
išmokti stovėti tamsoje
būti paskutiniu
išmokti laukti
(kol pagaliau nusišypsos laimė – vieną dieną
visų akivaizdoje pakilti spindulio balto švieson
ir, viską užmiršus, pereiti lyną ploniausią,
užmerktomis akimis, lengvai tarsi koptum
žvaigždynais, likimo styga, staiga
supratus KAM visa tai,
ir ne tik…)
ir kas benutiks –
virtuoziškai išsisukti
koketiškai šypsotis
elegantiškai lenktis
mįslingai tylėti
fotogeniškai atrodyti, tačiau
filosofiškai žvelgti į viską
(staiga supratus KAM visa tai, staiga
suklusus, kaip verčiasi, virpa,
kūlvirsčiais skrieja maža
akrobatė – širdis…)
Parengė Daiva Šabasevičienė (www.teatras.lt)
Nuotrauka: Visi laureatai su Kultūros ministru. Liudo Masio nuotr.
2021 m. rugsėjo 28, 29 d. Vilniuje, Meno forte įvyko Solo teatro spektaklio „MOTINOS PIENAS“ premjera, sukurto pagal vienos žinomiausių šiuolaikinių latvių rašytojų Noros Ikstenos romaną. Inscenizacijos autorė ir režisierė – Birutė Mar, muziką kūrė ir parinko – Antanas Kučinskas, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, vaizdo projekcijų autorius – Karolis Bratkauskas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, choreografė ir režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė. Motinos ir Dukters vaidmenis atlieka – Birutė Mar, Giedotojos – Virginija Skirmantė. „Motinos pieną“ į lietuvių k. išvertė Laura Laurušaitė (už šio romano vertimą pelniusi „Metų vertėjos“ premiją).
„Motinos pienas“ – tai motinos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje 1969-1989 metais, o taip pat – šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo. Viskas labai atpažįstama – ir sovietinė mokykla, ir stingdantis sistemos negailestingumas, ir artėjančios laisvės nuojauta… Spektaklyje Birutė Mar kuria du vaidmenis – motinos ir dukters. Motina – gydytoja, tremtinio dukra, iš kurios sovietų valdžia atima viską: ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei prasmę. Jos dukra – mamos priešingybė, iš prigimties kupina gyvenimo geismo.
Po būsimo spektaklio „Motinos pienas“ eskizo peržiūros Visagino tarptautiniame monospektaklių festivalyje (2020 m. spalį), teatrologė Aušra Gudavičiūtė rašė: „B. Mar meistriškai kūrė ir psichologiškai, ir plastiškai skirtingas personažes, tačiau spektakliui gilėjant ėmė atrodyti, kad aktorė vaidina apibendrintą personą, kurios vaizdinė metafora būtų ta motinos dukrai padaryta naujametė dviveidžio kaukė. Tai asmenybės turinys, kurį kiekviena moteris atpažįsta savyje, negalėdama atskirti, ar šitaip norėtų pasielgti ji pati, ar jos mama, ar tai jos pačios, ar melo ir prievartos persmelktos gyvenamosios aplinkos motyvai… Vertingiausia ir skausmingiausia spektaklyje – motinos ir dukros ryšys, kurio dramatizmas spektakliui vystantis galėtų peraugti netgi konkrečios epochos ribas.“ (A. Gudavičiūtė „Priešinimasis dabarties grėsmėms, atsigręžiant į praeitį“; „Teatras“, 2020)
Spektaklis itin aktualiai suskamba šiandien – atsigręžimas į dar netolimą praeitį kelia esminius klausimus ir apie mūsų šiuolaikinės visuomenės būsenas ir pasirinkimus. Pasak režisierės Birutės Mar, galbūt jau atėjo laikas pažvelgti į sovietinę epochą iš šalies: „man regis, anksčiau daugelis menininkų dar nenorėjo ten „kišti nosies“, tas laikas dar buvo per arti – norėjosi pabėgti nuo jo, jį pamiršti, atsikratyti. Bet… tos patirtys tūno giliai mūsų viduje. Pastarųjų metų pandemija tai puikiai parodė – kiek mumyse slypi nepasitikėjimo (valdžios – žmonėmis, žmonių – savo valdžia), kaip staiga nubunda viduje tūnantis susiskaldymo, žmonių rūšiavimo, baimės „genas“.
Apie naująjį spektaklį siūlome paskaityti A. Gudavičiūtės parengtą interviu su spektaklio inscenizacijos autore ir režisiere Birute Mar – „B. Mar premjera „Motinos pienas“ – spektaklis apie tylą: ir mano mama taip norėjo apsaugoti mane“ (15min.lt, 2021.09.27)
Nuoroda:
Pasak režisierės Birutės Mar, pjesę „AGATA“ ji atrado jau seniai, besidomėdama prancūzų rašytojos Marguerite Duras asmenybe: „Kadaise mano gyvenime buvo toks „M. Duras periodas“ – skaičiau viską, ką parašė ši rašytoja ir ką atrasdavau anglų, lietuvių ar rusų kalba. Jos kūrybos įkvėpta ėmiau mokytis prancūzų kalbos, tuomet pamačiau pačios M. Duras kurtus keistus, regis, į jokį formatą netelpančius poetinius filmus. Atradau ir jos kamerinę autobiografinę pjesę „Agata“ – joje sužavėjo M. Duras kalbos muzika, minties intensyvumas, už žodžių besislepianti „sprogstama“ emocija.“
Beveik prieš pora dešimtmečių gimė Birutės Mar monospektaklis „Meilužis“, kurį aktorė tebevaidina iki šiol ir su kuriuo apkeliavo virš dvidešimties šalių. Savo eilės laukė ir „Agata“ – prieš dešimtmetį režisierė pasiūlė šią pjesę išversti bičiulei Jurgai Vilei: „Labai norėjau, kad „Agata“ suskambėtų scenoje lietuvių kalba, nors ir abejojau – mat Lietuvoje nelabai mėgstamas „prancūziškas“ žodžio, literatūrinis teatras, kuriame herojai be perstojo kalba apie tai, ką jie jaučia – juk ir K. Stanislavskis mokė, kad jausmus reikia „slėpti“ už veiksmo. O šioje pjesėje Agata ir jos brolis daugiau nei valandą kalba vien apie savo jausmus vienas kitam – jokio, regis, veiksmo. Jokio siužeto vystymo. Tad daugeliui ši pjesė gali pasirodyti visai antisceniška. Bet man ji tuo ir įdomi. Tarsi žodžiais parašytas muzikos kūrinys apie brolio ir sesers prisiminimus ir uždraustą meilę. Spektaklyje gyvai atlikti muziką pakviečiau pianistą ir kompozitorių Giedrių Karaliūną – vos išgirdusi jo subtilias minimalistines improvizacijas, išsyk pagalvojau apie „Agatą“. Manau, šis mūsų spektaklis bus kažkas tarp muzikos ir teatro – herojų mintys ir jausmai perteikiami pianino garsais, žodžiais ir besimainančios jūros vaizdais ekrane. Jūra – mylima M. Duras stichija, rašytoja labai mėgo savo filmuose stebėti jūrą, už kadro pasigirstant jos tekstams, dienoraščiams, pamąstymams… Jokio, regis, veiksmo – tačiau intensyvi, atpažįstama M. Duras poezija.“
Pasak Birutės Mar, šis spektaklis gimė kitaip – tarytum spontaniškai, įkvėptas Giedriaus Karaliūno fortepijonu atliekamos muzikos garsų ir jūros ošimo: „Man „AGATA“ – tarytum maudynės garsų, prisiminimų, jausmų jūroje.“
Spektaklio sukūrimą parėmė Vilniaus miesto savivaldybė.
