Premjera! „LIEPSNOS GELTONOS IR MĖLYNOS“

      Solo teatras pristato Ukrainai paremti skirtą kūrybos jungčių projektą – literatūros ir muzikos vakarą „LIEPSNOS GELTONOS IR MĖLYNOS“. Idėjos/scenarijaus autorė ir režisierė – Birutė Mar, renginyje dalyvauja Lietuvos ir Ukrainos menininkai: poetas Vainius Bakas, aktorė Birutė Mar, birbynininkas Egidijus Ališauskas, kanklininkė Aistė Bružaitė, folkloro atlikėja Halyna Pšeničkina (Ukraina), solistė Ksenija Bakhritdinova (Ukraina).

      Pasak režisierės, renginio idėja kilo pavasarį, kuomet nelauktai prasidėjusio žiauraus karo Ukrainoje realybė sukrėtė ir nustelbė buvusius kūrybinius sumanymus – kilo vidinė būtinybė prisidėti, paremti, liudyti tiesą: „Kaip dauguma, kas rytą vos pabudusi sekiau protu nesuvokiamo karo naujienas, skaičiau širdį veriančias ukrainiečių poetų eiles bei tenykščių žmonių liudijimus, atradau ir lietuvių poeto Vainiaus Bako poeziją – kiekvienai karo dienai nuo pirmos jo dienos ligi šiandien poetas kasdien skiria po eilėraštį, publikuodamas savo socialinių tinklų Facebook paskyroje. Kurti šį projektą įkvėpė ir susitikimai su pavasarį į Lietuvą atvykusiomis menininkėmis-karo pabėgėlėmis: folkloro atlikėja ir tyrinėtoja Halyna Pšeničkina bei Kijevo operos teatro soliste Ksenija Bakhritdinova. Halyna pati eilę metų dalyvavusi folkloro ekspedicijose Ukrainoje, užrašiusi daugybę unikalių senųjų ukrainietiškų dainų. Pasak jos, daugelio jas dainavusių žmonių jau nebėra šiame pasaulyje, o šiandien nebėra ir daugumos kaimų, kur tie žmonės gyveno – jau sunaikintų karo… O kai išgirdau Ksenijos dieviškai atliekamus ukrainietiškus romansus, pamaniau: būtinai reikia surengti mūsų bendrą vakarą, kur skambėtų jų balsai, ukrainiečių dainos, tenykščių žmonių ir bičiulių liudijimai bei karą jautriai atliepiančios Vainiaus Bako eilės. Joms pritartų ir lietuviškos liaudies muzikos sąskambiai…“

     „Liepsnos geltonos ir mėlynos“ – tai scenoje skaitomas, poezijos kalba išgyvenamas „karo dienoraštis“ (pavadinimui pasirinktas V.Bako eilėraščio įvaizdis „Liepsnos geltonos ir mėlynos“), persipinantis su senųjų ukrainiečių liaudies dainų, romansų bei lietuvių muzikos (birbynės ir kanklių) melodijomis. Scenoje atliekamos autentiškos muzikos gija, liudijanti per amžius neišnykstantį žmogaus tikėjimą geresniu, harmoningu pasauliu – tarsi kontrastas scenoje skaitomai nūdienos „karo poezijai“ , brutaliai realybei. Tai kelionė per emocines karą išgyvenančiųjų patirtis: nuo nevilties, skausmo, pykčio – iki šviesos, vilties, tikėjimo žmogiškumo pergale prieš blogį. Neleidžiant sau ir žiūrovui pamiršti, kad nėra nieko pavojingesnio, nei apsiprasti su blogiu, šiandien niokojančiu kaimyninę Europos šalį.

„LIEPSNOS GELTONOS IR MĖLYNOS“ renginiai 2022-siais:

2022 m. rugpjūčio 25 d. Utenos A. ir M.Miškinių viešojoje bibliotekoje.   

2022 m. rugsėjo 23 d. Molėtų viešojoje bibliotekoje.

2022 m. rugsėjo 28 d. Anykščių koplyčioje.

2022 m. spalio 4 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė.

Įėjimas į renginius laisvas, bus galimybė (aukų dėžutė) paremti nukentėjusius nuo karo Ukrainoje.

Projektą finansuoja:

Projekto partneriai:

Birutė Mar apdovanota garbės ženklu „NEŠK SAVO ŠVIESĄ IR TIKĖK“

Visi laureatai su Kultūros ministru. Liudo Masio nuotr.

    2021 m. spalio 8 d. Solo teatro įkūrėja, aktorė ir režisierė Birutė Mar Lietuvos kultūros ministerijoje buvo apdovanota garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – už išskirtinę aktorinio meno raišką, talentą ir kūrybinę drąsą, už meistrystę kuriant monospektaklius bei reikšmingus pasiekimus tarptautiniuose teatro festivaliuose, už įkvepiančią įvairiapusę kūrybinę veiklą. 

Sveikindamas laureatus Birutę Mar, Violetą Podolskaitę, Liną Puodžiukaitę-Lanauskienę, Dalią Adelę Augunas, Zitą Sinkevičienę, Sigitą Šamborskį, kultūros ministras Simonas Kairys pabrėžė: „Tai ženklas, kad esate ne tik girdimi, matomi ir jaučiami – esate vertinami ir mylimi. Tai ženklas, kad nelengvame kelyje yra kas palaiko ir Jūsų nešulį, ir Jūsų tikėjimą. Tegu ir palaikymo, ir šviesos, ir tikėjimo būna kuo daugiau.“

  Simboliška, kad šio garbingo apdovanojimo Birutė Mar sulaukė iškart po naujausio savo spektaklio „Motinos pienas“, sukurto pagal latvių rašytojos Noros Ikstenos to paties pavadinimo romaną, premjeros. Šis spektaklis apie laiką, kurį Birutė Mar ne tik puikiai žino, bet atveria tai, kas mus pavertė tokiais, kokie mes esame šiandien. Jeigu Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Ledo vaikai“, kuris vertinamas kaip vienas geriausių jos kūryboje, tema susijusi su tremtimi, tai naujasis spektaklis – kitas istorinis tarpsnis, mūsų gyvenimo vakardiena. 

Ši kelionė po spektaklių laiką itin glaudžiai susijusi su naujuoju apdovanojimu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Per kelis dešimtmečius susiformavo ne tik Birutės Mar misionieriškas požiūris į savo kaip aktorės-režisierės profesiją, bet ir siekis kuo giliau pažinti ir kaskart naujai reflektuoti monospektaklį kaip reiškinį, teorinę refleksiją pritaikyti kuriant naujus spektaklius. Vos tik baigusi studijas Sankt Peterburgo teatro akademijoje, Birutė Mar išvyko ilgai stažuotei į Japonijos teatro mokyklas. Grįžusi, po pirmųjų sėkmingų režisūrinių žingsnių Lietuvos teatre, ši menininkė nesustojo, neapsiribojo savo pasiekimais – nuolat tobulinosi, ieškojo galimybių dalyvauti įvairiuose Europos seminaruose, stažuotėse, skirtuose aktoriaus profesiniam ugdymui. 

Birutė Mar – gerai žinoma ne tik Lietuvos, bet pasauliniame teatro kontekste. Šiandien ją drąsiai galime vadinti aktore-lydere monodramos srityje, nes Birutė Mar itin dažnai pelno įvairių tarptautinių festivalių pagrindinius apdovanojimus.

  Nors pandemija ir toliau varžo renginių laisvę, tačiau apdovanojimų šventė vyko ypatingai jautriai, meniškai ir šiltai sukurtoje aplinkoje. Kiekvieno pasisakiusio kalboje neliko įtampos, bet skleidėsi išmintis ir mąstymo laisvė.

  Kaip ir priklauso polifoniškajai Birutei Mar, ji pasitelkė savo poetinius įgūdžius ir paskaitė eilėraštį „Autobiografinis“. Nors sukurtas lygiai prieš dvidešimt metų, tačiau jo prasmė neprasilenkia su šios dienos menininkės nuostatomis, išgyvenimais, kasdienybe ir kūrybos paslaptimi.

išmokti visokių triukų –
vilkėti fraką, peruką
mikliai keisti grimą ir kaukes
šaudyti (iš tuščio šautuvo)
laikyti špagą, špygą (kišenėj)
nepamiršti iškalbos meno
ir pačių paprasčiausių dalykų –
kvėpavimo, dikcijos, elegancijos
formos, santykio
(kad paskui vieną dieną suprastum
KAM visa tai, ir ne tik…)
įveikti visas baimes
traumas, ligas – didybės
maniją, depresiją, nerimą
slogą, laikiną meilę
dar būtinai – saikingai gerti ir valgyti
lavinti ne tik kūną –
atmintį, klausą, skonį
vieną po kito skaityti
Nietzschę, Freudą, Platoną, klasikus
(„dviračiai – seniai išrasti“ –
bet ne visi dar keliai…)
išmokti alsuoti giliai
kad užmigtum
nepamiršti jogos, tylos, meditacijų
garsų terapijos, šokių
išmokti visokių –
menuetų, valsų, duetų,
piruetų, tango, baleto
striptizo ir net
išmokti stovėti tamsoje
būti paskutiniu
išmokti laukti
(kol pagaliau nusišypsos laimė – vieną dieną
visų akivaizdoje pakilti spindulio balto švieson
ir, viską užmiršus, pereiti lyną ploniausią,
užmerktomis akimis, lengvai tarsi koptum
žvaigždynais, likimo styga, staiga
supratus KAM visa tai,
ir ne tik…)
ir kas benutiks –
virtuoziškai išsisukti
koketiškai šypsotis
elegantiškai lenktis
mįslingai tylėti
fotogeniškai atrodyti, tačiau
filosofiškai žvelgti į viską
(staiga supratus KAM visa tai, staiga
suklusus, kaip verčiasi, virpa,
kūlvirsčiais skrieja maža
akrobatė – širdis…)

Parengė Daiva Šabasevičienė  (www.teatras.lt)

Nuotrauka: Visi laureatai su Kultūros ministru. Liudo Masio nuotr.

Premjera „MOTINOS PIENAS“ (pagal N. Ikstenos romaną) – jautri motinos ir dukters istorija

     2021 m. rugsėjo 28, 29 d. Vilniuje, Meno forte įvyko Solo teatro spektaklio „MOTINOS PIENAS“ premjera, sukurto pagal vienos žinomiausių šiuolaikinių latvių rašytojų Noros Ikstenos romaną. Inscenizacijos autorė ir režisierė – Birutė Mar, muziką kūrė ir parinko – Antanas Kučinskas, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, vaizdo projekcijų autorius – Karolis Bratkauskas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, choreografė ir režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė. Motinos ir Dukters vaidmenis atlieka – Birutė Mar, Giedotojos – Virginija Skirmantė.  „Motinos pieną“ į lietuvių k. išvertė Laura Laurušaitė (už šio romano vertimą pelniusi „Metų vertėjos“ premiją).  

    „Motinos pienas“ – tai motinos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje 1969-1989 metais, o taip pat – šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo. Viskas labai atpažįstama – ir sovietinė mokykla, ir stingdantis sistemos negailestingumas, ir artėjančios laisvės nuojauta…  Spektaklyje Birutė Mar kuria du vaidmenis – motinos ir dukters. Motina – gydytoja, tremtinio dukra, iš kurios sovietų valdžia atima viską: ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei prasmę. Jos dukra – mamos priešingybė, iš prigimties kupina gyvenimo geismo.

   Po būsimo spektaklio „Motinos pienas“ eskizo peržiūros Visagino tarptautiniame monospektaklių festivalyje (2020 m. spalį), teatrologė Aušra Gudavičiūtė rašė: B. Mar meistriškai kūrė ir psichologiškai, ir plastiškai skirtingas personažes, tačiau spektakliui gilėjant ėmė atrodyti, kad aktorė vaidina apibendrintą personą, kurios vaizdinė metafora būtų ta motinos dukrai padaryta naujametė dviveidžio kaukė. Tai asmenybės turinys, kurį kiekviena moteris atpažįsta savyje, negalėdama atskirti, ar šitaip norėtų pasielgti ji pati, ar jos mama, ar tai jos pačios, ar melo ir prievartos persmelktos gyvenamosios aplinkos motyvai… Vertingiausia ir skausmingiausia spektaklyje – motinos ir dukros ryšys, kurio dramatizmas spektakliui vystantis galėtų peraugti netgi konkrečios epochos ribas.“ (A. Gudavičiūtė „Priešinimasis dabarties grėsmėms, atsigręžiant į praeitį“; „Teatras“, 2020)

      Spektaklis itin aktualiai suskamba šiandien – atsigręžimas į dar netolimą praeitį kelia esminius klausimus ir apie mūsų šiuolaikinės visuomenės būsenas ir pasirinkimus. Pasak režisierės Birutės Mar, galbūt jau atėjo laikas pažvelgti į sovietinę epochą iš šalies: „man regis, anksčiau daugelis menininkų dar nenorėjo ten „kišti nosies“, tas laikas dar buvo per arti – norėjosi pabėgti nuo jo, jį pamiršti, atsikratyti. Bet… tos patirtys tūno giliai mūsų viduje. Pastarųjų metų pandemija tai puikiai parodė – kiek mumyse slypi nepasitikėjimo (valdžios – žmonėmis, žmonių – savo valdžia), kaip staiga nubunda viduje tūnantis susiskaldymo, žmonių rūšiavimo, baimės „genas“.

   Apie naująjį spektaklį siūlome paskaityti A. Gudavičiūtės parengtą interviu su spektaklio inscenizacijos autore ir režisiere Birute Mar – „B. Mar premjera „Motinos pienas“ – spektaklis apie tylą: ir mano mama taip norėjo apsaugoti mane“ (15min.lt, 2021.09.27)

Nuoroda:

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/renginiai/b-mar-premjera-motinos-pienas-spektaklis-apie-tyla-ir-mano-mama-taip-norejo-apsaugoti-mane-29-1571616

Naujasis Solo teatro spektaklis „AGATA“ – kaip muzikos kūrinys

Premjera spektaklis AGATA

Rugsėjo 7 d. 19 val. „Meno forte“ Solo teatras pristato šio sezono premjerą – spektaklį pagal Marguerite Duras pjesę „AGATA“ (iš prancūzų kalbos vertė Jurga Vilė). Režisierė Birutė Mar, dailininkė Indrė Pačėsaitė, video dailininkas Karolis Bratkauskas, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas. Atlieka aktoriai Birutė Mar ir Andrius Bialobžeskis, savo kūrybos muziką gyvai groja kompozitorius ir atlikėjas Giedrius Karaliūnas.

Pasak režisierės Birutės Mar, pjesę „AGATA“ ji atrado jau seniai, besidomėdama prancūzų rašytojos Marguerite Duras asmenybe: „Kadaise mano gyvenime buvo toks „M. Duras periodas“ – skaičiau viską, ką parašė ši rašytoja ir ką atrasdavau anglų, lietuvių ar rusų kalba. Jos kūrybos įkvėpta ėmiau mokytis prancūzų kalbos, tuomet pamačiau pačios M. Duras kurtus keistus, regis, į jokį formatą netelpančius poetinius filmus. Atradau ir jos kamerinę autobiografinę pjesę „Agata“ – joje sužavėjo M. Duras kalbos muzika, minties intensyvumas, už žodžių besislepianti „sprogstama“ emocija.“

Beveik prieš pora dešimtmečių gimė Birutės Mar monospektaklis „Meilužis“, kurį aktorė tebevaidina iki šiol ir su kuriuo apkeliavo virš dvidešimties šalių. Savo eilės laukė ir „Agata“ – prieš dešimtmetį režisierė pasiūlė šią pjesę išversti bičiulei Jurgai Vilei: „Labai norėjau, kad „Agata“ suskambėtų scenoje lietuvių kalba, nors ir abejojau – mat Lietuvoje nelabai mėgstamas „prancūziškas“ žodžio, literatūrinis teatras, kuriame herojai be perstojo kalba apie tai, ką jie jaučia – juk ir K. Stanislavskis mokė, kad jausmus reikia „slėpti“ už veiksmo. O šioje pjesėje Agata ir jos brolis daugiau nei valandą kalba vien apie savo jausmus vienas kitam – jokio, regis, veiksmo. Jokio siužeto vystymo.  Tad daugeliui ši pjesė gali pasirodyti visai antisceniška. Bet man ji tuo ir įdomi. Tarsi žodžiais parašytas muzikos kūrinys apie brolio ir sesers prisiminimus ir uždraustą meilę.  Spektaklyje gyvai atlikti muziką pakviečiau pianistą ir kompozitorių Giedrių Karaliūną – vos išgirdusi jo subtilias minimalistines improvizacijas, išsyk pagalvojau apie „Agatą“. Manau, šis mūsų spektaklis bus kažkas tarp muzikos ir teatro – herojų mintys ir jausmai perteikiami pianino garsais, žodžiais ir besimainančios jūros vaizdais ekrane. Jūra – mylima M. Duras stichija, rašytoja labai mėgo savo filmuose stebėti jūrą, už kadro pasigirstant jos tekstams, dienoraščiams, pamąstymams… Jokio, regis, veiksmo – tačiau intensyvi, atpažįstama M. Duras poezija.“

Pasak Birutės Mar, šis spektaklis gimė kitaip – tarytum spontaniškai, įkvėptas Giedriaus Karaliūno fortepijonu atliekamos muzikos garsų ir jūros ošimo: „Man „AGATA“ – tarytum maudynės garsų, prisiminimų, jausmų jūroje.“

Spektaklio sukūrimą parėmė Vilniaus miesto savivaldybė.