Dramaturgė ir režisierė – Birutė Mar
Kompozitorius – Antanas Kučinskas
Dailininkė – Indrė Pačėsaitė
Vaizdo projekcijų dailininkas – Marius Vilčinskas
Choreografė, režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė
Šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas
Vaidina:
NATALIJA – Aleksandra Metalnikova arba Elzė Gudavičiūtė
ETĖ – Birutė Mar
JOANA – Saulė Emilija Rašimaitė arba Alvydė Pikturnaitė
Dokumentinis spektaklis, pasakojantis apie trijų moterų likimus istorinių genocidų akivaizdoje – Olandijos žydaitės Etty Hillesum (žuvusios Aušvice II-jo pasaulinio karo metais), lietuvės Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės (šešiollikmetės, pokaryje ištremtos į sovietų lagerį) bei ukrainietės Natalijos Skrinnik, mėnesį praleidusios rusų nelaisvėje netoli Bučos, prasidėjus karui Ukrainoje.
Trys herojės, trys epochos, trys gyvenimai „barakuose“ – kuomet iš žmogaus atimama jo tapatybė, ateitis, sutrypiama žmogiškoji vertė… Kai lieka vienintelis ginklas – tikėjimas, malda, daina. Kai nevilties akivaizdoje pabunda vidinė laisvė – stipresnė už prievartą, atverianti žmoguje slypinčias neregimas galias.
…
Spektaklyje panaudotos ištraukos iš Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės prisiminimų knygos „Likimo išbandymai“, Etty Hillesum laiškų ir dienoraščių fragmentai (vertė Aušra Gudavičiūtė ir Birutė Mar). Ukrainietės Natalijos Skrinnik pasakojimą užrašė ir išvertė B. Mar.
Trukmė – 1,20 val.
Premjera – 2024 spalio 13 d. D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje, Varėnoje.
ARTIMIAUSI SPEKTAKLIAI:
2025 m. birželio 13 d. Utenos kultūros centre. Daugiau informacijos – netrukus.
Projekto sukūrimą finansavo – Lietuvos kultūros taryba
SPAUDA, ATSILIEPIMAI:
Teatrologės A.Gudavičiūtės pokalbis apie spektaklį su dramaturge, režisiere B.Mar “Mąstanti barakų širdis: apie būtinybę liudyti” (menufaktura.lt 2024.11.11) – https://menufaktura.lt/naujienos/mastanti-baraku-sirdis-apie-butinybe-liudyti/
APDOVANOJIMAI:
Festivalio žiūrovų prizas – D.Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje (2024)
ŽIŪROVŲ ATSILIEPIMAI:
„Mąstanti barakų širdis“ – spektaklis, kurio norėčiau, kad nebūtų. Ne dėl aktorių – jos vaidino fantastiškai įtaigiai, taip tikrai, kad net sunku atskirti, ar tai aktorės įkūnyta herojė ar pati herojė scenoje. Ir vis dėlto – norėčiau, kad šio spektaklio pasaulyje niekada nebūtų reikėję statyti. Nes jis pastatytas remiantis tikromis istorijomis, tikra skausminga dabartimi. Dėkoju, kad ryžotės statyti tai, kas skauda. Tai ne šiaip spektaklis – tai tylus sprogimas viduje, kai nežinai, ar po jo ploti, ar ilgai ilgai tylėti ir tyloje palikti žiūrovų salę. Tai spektaklis, po kurio pajuntu – neturiu jokių problemų. Nei menkiausio rūpesčio neturiu. Tik dėkingumą – kad esu čia, ir tikėjimą, kad pasaulis vis dar turi šviesos. Ačiū Jums,Solo teatras, Brangiosios, Talentingosios aktorės, #BirutėMar, #AleksandraMetalnikova, #SaulėEmilijaRašimaitė, kad parodėte dabartį ir prikėlėte istoriją. Kad žadinat sielą. Kad prisilietėt prie to, ką daug kas norėtų pamiršti. O jūs – išdrįstat priminti. Nueikite. Solo teatras ,,Mąstanti barakų širdis”. (režisierė – Birutė Mar) (Ieva Zokaitienė, fb įrašas, 2025.04.06)
“Moterys, Jūs buvote nepakartojamos. Ir ašara nuriedėjo ir išeiti norėjosi, nes atrodė per sunku klausyti ką pasakoja herojai… daug minčių, daug nerimo ir skausmo. Ir niekaip nesuprantu, kaip tai išgyveno, kaip tai ištvėrė tiek žmonių, tiek jaunų, sveikų, perspektyvių žmonių nesulaukė laisvės, nesulaukė tos dienos, kurios taip laukė. Ačiū Jums už atiduotą širdį žiūrovui. Jūs nepakartojamos!” (Giedrė Sakauskaitė Poškaitienė, komentaras fb Solo teatras 2025.04.06)
“Buvote fantastiškos! Ačiū už sukurtą kelionę laiku ir širdimi.” (Laima Kalėdaitė, komentaras fb Solo teatras 2025.04.06)
“Buvo nerealu
dėkoju, kad taip gražiai papasakojot tokias skaudžias istorijas” (Asta Budreckiene, komentaras fb Solo teatras 2025.04.06)
“Dėkui už puikią, jaudinančia premjerą! Kaip vaikystėje suverdavome žemuoges ant pievų stygų-smilgų, taip spektaklio autoriai suvėrė ant mano jausmų stygų skausmą ir tikėjimą.” Daumantas Todesas, fb įrašas (2024.11.15)
“Fantastika! Bravo! Išėjome pilni visko….ačiū už minties, akimirkos kokybę!” (Vitalija Kazlauskienė, fb komentaras 2024.11.16)
“Jaudinantis spektaklis,tam ,kad mes būtinai iš naujo įvertintume tą,ką turime šiandien…” (Genovaitė Vai, po spektaklio Pasvalyje, komentaras Pasvalio KC fb 2025.11.14)
“Birutės Mar spektakliai – tai istorijos pamokos, kurias privalu prisiminti ir žiūrėti ne kartą. Pirmas Birutės Mar spektaklis, kurį pamačiau, buvo „Motinos Pienas“. Žiūrėjau ir antrą kartą. Po šio spektaklio išsikėliau tikslą pamatyti visus Birutės Mar spektaklius. Tikslo laikausi. Mačiau puikųjį „Ledo vaikai“. Vakar žiūrėjau premjerą „Mąstanti barakų širdis“. Ir jums rekomenduoju. Visus. „MĄSTANTI BARAKŲ ŠIRDIS“ (rež. Birute Mar) – tai spektaklis, pasakojantis trijų moterų likimus istorinių genocidų akivaizdoje. Jas vežė traukinių vagonuose ir plukdė baržomis. Jos valgė sniegą ir laižė šerkšną nuo sienų, kad numalšintų troškulį. Jos, nuolat būdamos alkanos, iš duonos davinio pasidarydavo rožinius ir kalbėdavo maldą. Jos po storomis juodomis šimtasiūlėmis vilkėjo laisvą baltą širdį ir niekas net atšiauriausiomis sąlygomis nesugebėjo jos sutepti. „[…] šiandien, Dieve, Tu negali mums padėti, bet mes galime padėti Tau padėti mums“ – sakys viena iš spektaklio herojų Olandijos žydaitė Etty, kalėjusi Vesterborko ir Aušvico lageriuose. O lietuvaitė Joana, pokario gimnazistė, suimta už tai, jog siuvo partizanams raiščius ant rankovių (išsiuvinėdavo trispalvę), nesiliaus net tremtyje deklamuoti eilėraščių: „O mylimas pavasari, manęs jau neberasi…“ Ir tai teikė jėgų išlikti žmogumi. Kaip ir tikėjimas, kad vieną dieną bus geriau. Šių dienų herojė ukrainietė Natalija mėnesį praleido rusų okupuotame kaime prie Bučos. Natalijai buvo suteikta pagalba ir jai pavyko grįžti į jau išvaduotą savo kaimą, bet ji, taip mėgusi muziką, nebegali dainuoti. Nors žydaitės ir lietuvaitės pasakojimų laikmetį galėtume vadinti istorija, ukrainietės Natalijos (ir visų kitų panašius išgyvenimus patyrusių ir tebepatiriančių) patirtis neleidžia dėti taško. Ta pati istorija su savo žiauriomis pasekmėmis nutolusi ne toliau nei spektaklio scena nuo žiūrovų. Tikroji Joana, dabar jau 96 metų amžiaus šviesuolė (jos istoriją scenoje įkūnijo aktorė Saulė Emilija Rašimaitė), po spektaklio kviečiama į sceną ir kalba taip, kad atrodo, jog nusipirkęs bilietą į vieną spektaklį, gauni iš karto du – tą, meistriškai pastatytą Birutės Mar, ir dar vieną – iš pačios Joanos lūpų. Tokią akimirką nelieka nieko kito, kaip tik prisiminti, ką sakė žydaitė Etty, paukščio formos origamio sparnais ir mąstančia barakų širdimi pakilusi į Dangų: „Koks stebuklas yra gyventi Tavo pasaulyje, nepaisant to, ką mes, žmonės, darome vieni kitiems…“ (Diana Danė, fb įrašas 2024.11.16)