(Marinos Cvetajevos, Rainerio Marijos Rilkės ir Boriso Pasternako laiškų ir poezijos motyvais)
Inscenizacijos autorė ir režisierė – Birutė Mar
Kompozitorius – Antanas Kučinskas
Dailininkė – Indrė Pačėsaitė
Vaidina:
Marina – Birutė Mar
Borisas – Aleksas Kazanavičius
Raineris Marija – Vytautas Anužis
Vienos dalies spektaklis, trukmė – 1,20 val.
Iš rusų k. laiškus išvertė Birutė Mar
Spektaklis anksčiau sukurtas ir rodytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje. Atnaujinto spektaklio premjera Solo teatre – 2020 m. sausio 24 d.
…
Pjesės ir spektaklio „Laiškai į niekur“ sukūrimą įkvėpė unikalūs literatūros tekstai – XXa. klasikų Rainerio Marijos Rilkės, Marinos Cvetajevos ir Boriso Pasternako 1922-1927m.laiškai. Trijų rašytojų gyvenimo sankirta sutapo su jų kūrybiniu pakilimu, taip pat tragiškaisiais XXa. istoriniais posūkiais. Pasak literatūros istorikų, R.M.Rilkės, M.Cvetajevos ir B.Pasternako 1926m. “laiškų romanas“ yra vienas įdomiausių XXa. epistoliarinio žanro pavyzdžių pasaulio literatūroje.
XXa. trečiojo dešimtmečio viduryje Cvetajeva gyvena Paryžiuje, Pasternakas – Maskvoje, Rilkė – Šveicarijoje, prie Ženevos ežero. Šiame tūkstančius kilometrų nusidriekusiame trikampyje didžiulę dvasinę įtampą ir romantinį ilgesį, nepasotintos meilės alkį išgyvena trys praėjusio amžiaus literatūros genijai. Tai ypatingas jų gyvenimo etapas, kūrybinis pakilimas, patikėtas laiškams intensyvus dvasinis degimas, gyvenimo prozos atspindžiai. Marina – kaitriausia bendrai kurstomo laužo liepsna. Ji vis kartoja Rilkės žodžius: „Mes liečiame viens kitą kuo? Sparnais.“
Vienuoliškoje vienatvėje dienas leidžiančiam R.M.Rilkei Marina – tarsi gaivaus oro dvelksmas. Seniai išsiskyręs, beveik praradęs ryšį su šeima, dar nesenas poetas jau gerokai pavargęs nuo gyvenimo. Marinos laiškai, jos siunčiamos eilės jam gyvai primena jo apsilankymus Rusijoje (1899-1900). Tai sušildo supratingumu, dvasiniu artumu. Tai – didžiųjų gyvenimo formulė, pakylėta, poetiška ir vis dėlto neįveikianti žemiškos traukos. Marina vis dažniau užsimena apie pasimatymo galimybę, į grynąją poeziją braunasi gyvenimo proza: „Ar užteks jam pinigų mums abiem?“ Ką ji išnuomos jų pasimatymui? Kambarį? Namus? Ir staiga netikėta žinia – Rilkės nebėra.
Rilkė mirė prieš pat Naujuosius metus, vos sulaukęs penkiasdešimt vienerių, paskutiniais gyvenimo metais gavęs iš likimo karališką dovaną – meilės ir poezijos kupinas didžiųjų Rusijos poetų dvasios išpažintis, taip atliepusias jo paties vidinį nerimą.
…
Plačiau apie spektaklį skaitykite čia.
Nuotraukos D.Matvejevo